Nanga Parbat - devintas pagal aukštį (8126 m.) kalnas pasaulyje, stūksantis Himalajų kalnyne, Šiaurės Pakistane.
Dėl techninio maršruto sudėtingumo, dažnai besikeičiančių oro sąlygų ir lavinų pavojaus, Nanga Parbat laikoma viena sunkiausiai pasiekiamu viršūnių. Kartu su K2 tai yra vienintelis virš 8000 m aukščio kalnas, į kurį dar niekam nepavyko įkopti žiemą.
Pirmasis į viršūnę įkopė legendinis austrų alpinistas Hermannas Buhlas 1953 m. liepos 3 d. Iki šiol į ją yra įkopę mažiau nei 300 alpinistų. Lietuviai dar nė karto nėra bandę įveikti šio „aštuoniatūkstantininko“.
Patirtis – saugumo garantas
Nuo 2004 m. savarankiškai kopė įvairiuose kalnų regionuose Europoje ir Azijoje, asmeninis rekordas – 7542 m. 2008 m. dalyvavo pirmojoje žygeivių ekspedicijoje į Kunlunį, kurios metu kartu su kitais komandos nariais įkopė į bevardę 6130 m aukščio viršūnę ir suteikė jai lietuvišką pavadinimą (VUŽK). Lietuvos alpinizmo čempionato ir alpinizmo technikos daugiakovės nugalėtojas ir prizininkas. Saulius taip pat yra ir Lietuvos alpinistų asociacijos prezidentas.
Duonai užsidirbdavo finansų srityje, dirbo viename didžiausių šalies komercinių bankų, bet dėl ekspedicijos laikinai atsisakė karjeros galimybių: „nesureikšminu šio savo sprendimo. Tai natūraliai ateina, nes kalnai šaukte šaukia“, - sako S. Damulevičius.
Dėl itin didelio nelaimių skaičiaus (penkiems įkopusiems tenka vienas žuvęs alpinistas), Nanga Parbat buvo pramintas „Kalnu-žudiku“. Tačiau šią kraupią statistiką nulėmė tragiškai pasibaigę pirmieji alpinistų bandymai įveikti viršūnę.
„Iš tikrųjų tas pavadinimas kalnui prilipo nuo pirmųjų bandymų jį įveikti. Daugiausiai mirčių buvo prieš kelis dešimtmečius, bet pastaraisiais metais tragiški įvykiai nutinka labai retai. Pagerėjo kopimo technika, metodika, alpinistai įgavo daugiau patirties, bando kopti tik labai gerai pasirengę“, - GRYNAS.lt pasakojo S. Damulevičius. Anot jo, tarptautinė jų ekspedicija yra itin stipri ir gerai pasiruošusi, todėl nelaimės tikimybė sumažėja iki minimumo.
„Nenorime, kad apie mus galvotų, kaip apie nutrūktgalvius, adrenalino fanatikus, kuriems svarbu pasiekti tą gyvybės ir mirties ribą. Ne. Mes elgiamės protingai ir ryžomės šiam žygiui tik todėl, kad pasitikime savo jėgomis ir kolegomis. Ilgai tam ruošiamės ir darydami viską protingai tikrai grįšime sveiki ir gyvi“, - teigė S. Damulevičius.
Lenktynės su laiku
Iš Lietuvos alpinistai jau išvyko birželio pradžioje. Šiuo metu jie jau Islamabade (Pakistanas), perka paskutinius reikalingiausius daiktus, maistą ir rengiasi vykti į bazinę stovyklą prie Nanga Parbat. Jų laukia nelengva užduotis – ekspedicija tęsis apie pusantro mėnesio, tiek laiko alpinistams teks gyventi ant sniego ir ledo, pūstomiems galingų vėjų ir spaudžiamiems šalčio.
„Įkopti į aštuoniatūkstantininką niekada nebūna lengva. Nanga Parbat laikomas antru pagal sudėtingumą po K2, bet net jei jis būtų ir dešimtas – lengva niekada nebūna. Didžiausia visos ekspedicijos baimė – kad nespėsim. Orų „langas“ , kada orai leistų šturmuoti viršūnę, atsidaro apie liepos vidurį. Būtent tomis dienomis privalome šturmuoti viršukalnę, kitaip orai gali subjurti ir teks leistis žemyn“, - apie ekspediciją pasakojo E. Markšaitis.
Ekspedicija nesinaudos jokiomis nešikų paslaugomis – tai nekomercinė, o tikrų profesionalų ekspedicija - visą mantą į kalną alpinistai neš patys. Iki liepos vidurio jiems teks lėtai, bet užtikrintai stumtis į viršų, įsirenginėti stovyklas, gamintis maistą, ieškoti patogiausio maršruto, kabinti kopimo virves, praminti kartais iki pažastų siekiantį sniegą ir t.t. Be to, dar teks nusileisti į papėdę – tai taip pat pavojingas etapas – neretai alpinistai žūva besileisdami, nes tiesiog nebelieka jėgų po kelionės į viršų arba iš niekur atrieda lavina.
Po Nanga – į K2
Sėkmės atveju alpinistų „nuotykiai“ nesibaigs. E. Markšaitis antrą kartą mėgins skubėti prie sudėtingiausios ir pavojingiausios pasaulyje K2 viršukalnės – alpinistas pasiryžęs tapti pirmuoju lietuviu įveikusį šį kalną.
„Lenktyniausiu su laiku. Jeigu viskas gerai, jeigu spėjam liepos viduryje pasiekti Nanga Parbat viršūnę ir pakankamai greitai nusileidžiame žemyn – nieko nelaukdamas kartu su koleda iš Kanados Gabrieliu Fillipe lėksiu prie K2. Ten rugpjūčio pradžioje startuoja dar viena tarptautinė ekspedicija prie kuriuos prisijungsiu ir jei pasiseks – iškelsiu trispalvę virš K2”, - entuziazmo neslepia E. Markšaitis.
Tai būtų jau antras alpinisto bandymas įveikti K2. 2012 m. Ernesto ekspedicija nenusisekė – dėl nesusipratimo teko nutraukti kopimą. „Kalnuose nutinka visko. Buvom pasistatę palapinę ir grįžę po kelio žymėjimo jos neberadome. Nakties taip paprastai ant sniego nepraleisi, tad teko leistis daug žemiau į kitą stovyklą, prašytis vietos palapinėje. Šiaip ar anaip be jos kopimo neužbaigsi. Būna kartais palapines palaidoja lavina ar nuneša stiprus vėjas, bet lavinos tikrai nebuvo, o jei būtų kaltas vėjas tai būtume ją radę suplėšytą ar pan. Įtariame, kad ją mums pavogė. 7 km aukštyje tokie dalykai irgi nutinka,“ - pusiau juokais, pusiau su apmaudu prisiminė E. Markšaitis.
S. Damulevičius svajoja, kad ir jo planai su Nanga Parbat nesibaigs. Priklausomai nuo sąlygų vaikinas pasiryžęs iki rudens šturmuoti dar vieną bent 7 km aukščio viršūnę Himalajuose. „Darbo nebeturiu, tai niekas grįžti neskubina. Jei tik jėgos leis – kopsiu“, - pasiryžęs alpinistas.
Daugiau apie alpinizmą ir ekspediciją į Nanga Parbat skaitykite, žiūrėkite ir sekite naujienas specialiame GRYNAS.lt projekto puslapyje.
