Jo teigimu, tarptautinė alpinistų bendruomenė yra šokiruota. S. Damulevičius sako manantis, kad artimiausiais metais Pakistane ekspedicijos tikriausiai bus sustabdytos, kaip kad buvo po Rugsėjo 11-osios įvykių Jungtinėse Valstijose.
„Manau, artimiausiais metais Pakistane alpinistinės ekspedicijos bus sustabdytos, kaip buvo po 9/11 įvykių. Labai gaila, nes tai – labai gražus kraštas, su nuostabiomis aukštomis viršūnėmis“, - teigė alpinistas.
Apie išpuolį pranešė iš bazinės stovyklos pabėgęs virėjas
S. Damulevičius pasakojo, kad apie išpuolį prieš alpinistus sužinojo iš pakistaniečio alpinisto, vardu Karimas. Savo ruožtu Karimas apie tai sužinojo iš savo ekspedicijos virėjo, kuris prasidėjus talibų išpuoliui iš bazinės stovyklos (BC) pabėgo į pirmąją stovyklą (C1).
„Mes kopėme į C2, iš mūsų ekspedicijos komandos BC liko tik Ernestas, su kuriuo palaikėme radijo ryšį (paskutinis kontaktas – birželio 22 d., 21 valandą vietos laiku). Birželio 23 d. ryte apie žudynes BC mums pranešė Karimas – pakistanietis alpinistas iš Hunzos regiono, kuris kartu su mumis buvo C2. Informaciją jis sužinojo iš savo virėjo, kuriam, prasidėjus talibų išpuoliui, pavyko pabėgti į C1 ir iš ryto susisiekti radijo ryšiu“, - pasakojo S. Damulevičius.
Jo teigimu, kai apie nelaimę buvo pranešta vietos policijai ir armijai, į stovyklą atskrido du kariniai sraigtasparniai, kuriuos alpinistai matė iš C2 stovyklos. Alpinistai, kurie buvo C2 stovykloje, ėmė leistis pakeliui nuiminėdami stovyklas ir įrangą. Nusileidę iki 5300 m aukščio alpinistai gavo patvirtinimą, kad bazinėje stovykloje (BC) yra saugu.
„Bet nusileidimas užtruko. Turėjome labai daug įrangos, nešėme ir nužudytųjų daiktus. Kartu su ekspedicijos vadove Aleksandra Dzik, Kristina Adanin, Ivan Tomov ir Aleksey Kosiakov buvome vieni iš paskutiniųjų, pasiekę BC“, - teigė S. Damulevičius.
Budėjo naktį, nes bijojo antro užpuolimo
Alpinisto pasakojimu, pasirodė, kad bazinę stovyklą saugojo tik 5-6 kareiviai, o sraigtasparnių nebuvo. S. Damulevičius pažymi, kad talibų, kai šie užpuolė stovyklą, buvo apie 10-15, todėl alpinistai natūraliai baiminosi, kad gali įvykti antras užpuolimas.
„Bijojome, kad išpuolis gali pasikartoti, todėl pasiskirstėme budėjimus ir visą naktį patys stebėjome stovyklą. Buvo sutarta, kad išgirdus aliarmo signalą, nejungdami šviesų iš palapinių bėgtume į skirtingas puses. Daugelis miegojo su batais, tik apsikloję miegmaišiais, atidarytais palapinių prieangiais“, - sakė alpinistas.
Ryte apie 7 valandą atskrido sraigtasparnis. Alpinistams buvo liepta leistis iki lygesnės vietos. Apie pusvalandį alpinistai ėjo lydimi kareivių, vėliau juo paėmė didesnis sraigtasparnis, kuris nuskraidino visus į Gilgit miestą. Gilgit mieste buvo laukiama, kol tas pats sraigtasparnis surinks likusius alpinistus, o tada transportiniu lėktuvu visi buvo išskraidinti į Islamabadą.
„Ten mus pasitiko krūva diplomatų. Kartu su ukrainiečiais man buvo liepta vykti atpažinti kūnų – siaubinga procedūra, kuri su visais važinėjimais ir ieškojimais vyko apie 3 valandas. Mane parvežė į mūsų agentūros užsakytą viešbutį. Miegame po 3 dviviečiuose kambariuose. Ukrainiečiams, latvei ambasados užsakė kitus viešbučius“, - sakė S. Damulevičius.
Alpinistui trūko paramos ir informacijos
S. Damulevičius sakė, kad su juo susisiekė Lietuvos diplomatai iš Turkijos, pasitiko garbės konsulas Pakistane. Tačiau kurį laiką žadėti susitikimai neįvyko, nors Lietuvos ambasadorius Turkijoje Kęstutis Kudzmanas Pakistane atsidūrė jau pirmadienį.
„Žadėti susitikimai vakare (ir dabar iš ryto) dar neįvyko, nors paramos labai reikia. BC liko mūsų ir nužudytųjų daiktai, reikia informacijos saugumo klausimais, nes girdėjome, kad talibai gali pradėti išpuolius prieš užsieniečius ir Islamabade“, - sakė alpinistas.
Kiek vėliau Lietuvos alpinistų asociacija pranešė, kad S. Damulevičius susitiko su ambasadoriumi ir šiuo metu sprendžia klausimus dėl E. Markšaičio kūno bei likusio bagažo pargabenimo.
Atsakomybę prisiėmė Talibanas
DELFI primena, kad šeštadienį, apie 22.45 valandą vietos laiku, užpuolikai, apsivilkę sukarintos organizacijos – Gilgito žvalgų – uniformomis, užpuolė nedidelį viešbutį Nanga Parbat prieškalnėje.
Ginkluoti asmenys atskyrė ir surišo du pakistaniečius, nors vėliau vieną jų nušovė. Užpuolikai pradėjo mušti alpinistus, atėmė visus surastus mobiliuosius ir palydovinius telefonus, taip pat pinigus ir pasus. Kai kuriems alpinistams ir jų vedliams pavyko pabėgti, tačiau tie, kurie liko, buvo nušauti.
Ginkluoti asmenys nušovė iš viso 10 alpinistų ir apie apie 1 valandą nakties vietos laiku paliko žudynių vietą. Likęs gyvas pakistanietis vedlys Sawalis Faqiras iškvietė pagalbą, tačiau užpuolikai pabėgimui turėjo apie šešias valandas. Tačiau vietos policijai kilo įtarimų, kodėl šis pakistanietis vedlys buvo paleistas.
Atsakomybę už šį išpuolį prisiėmė judėjimas „Tehrik-i-Taliban Pakistan”, kuris esą keršijo už Pakistano Talibano lyderio pavaduotojo Emiro Wali-ur-Rehmano žutį nuo JAV bepiločio orlaivio smūgio.
E.Markšaičio ir S. Damulevičiaus pasiruošimo ekspedicijai akimirkos
