Lietuvoje neseniai paskelbtas konkursas „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“, tačiau patraukliausios Lietuvos turizmo vietovės statusą turinčiame Nemuno deltos regioniniame parke lankytojai negali prasibrauti pro brūzgynus bei medžiotojų ir medkirčių visureigių išmaltus kelius.
Saugomų teritorijų tarnyba neseniai paskelbė konkursą „Atrask ir pažink Lietuvos saugomas teritorijas“ ir ėmėsi aktyviai populiarinti artėjančios vasaros ekologinį turizmą. Penkiuose nacionaliniuose ir trisdešimtyje regioninių parkų lankytojas raginamas mėgautis ramybe, pamatyti penkiasdešimt gamtos, kultūros vertybių.
Turistui siūloma rinkti taškus ir siekti metų gale apdovanojimo už aktyvumą. Įrodymui tektų pateikti fotografijas, kuriose būtų užfiksuoti aplankyti objektai - ne mažiau trisdešimties.
Bet patraukliausios Lietuvos turizmo vietovės statusą turintį Nemuno deltos regioninį parką aplankiusieji vakar niekaip negalėjo prasibrauti pro brūzgynus iki Hermanno Sudermanno ąžuolo. Į jį veda 1860 metrų ilgio Žalgirių pelkės ir to paties pavadinimo pelkininkų kaimo kraštovaizdžio draustinio pažintinis takas.
Jis ne tik medžiotojų visureigių ir medkirčių traktorių ratais išmaltas, krūmais ir išvartomis užgultas, bet ir skylėtu lieptu per akivarais garsią šlapžemę braška. Todėl taip ir liko iki galo neįveiktas fotokadrų ieškotojams.
Pelkėje sutiktas medžiotojas, Pagėgių savivaldybės tarybos narys Edgaras Kuturys, nešinas kibiru pašarų šernams, patarė nebijoti lipti ant sulūžusio liepto, o nuo jo - ant klampaus žemės paviršiaus ir
eiti tolyn. Bet brautis per šabakštynus iki ąžuolo buvo vis tiek baugu. O jei akivaras įsiurbs?
Lūženos guli ne tik šiame take. Ledo lyčių per potvynį suspaustos ir sulaužytos atramos, išverstas informacinis NDRP stogastulpis riogso take nuo viduržiemio. Rodyklė dviračių takui Krokų lankos ežero link taip pat mirksta įgriuvusi į pakelės griovį. Nors potvynis baigėsi kovo gale.
Dar nykesnis vaizdas Pakalnės pažintiniame take, kuris neva skirtas dviratininkams. Medžiotojų ir ūkininkų sunkiasvorė technika jį ratais seniai išdaužė giliomis duobėmis, po to kažkas privertė į jas šiferio duženų, statybinio šlamšto. Netoliese – „įsimylėjėlių suoleliu“ pavadinta atokvėpio vieta, bet ji - tarp dilgėlių. Tik veja prie NDRP Rusnės lankytojų centro pavėsinės nušienauta, bet ant jos medžių pavėsyje sustatyti pramogautojų automobiliai. Nors asfaltuota aikštė prie pastato – tuščia.
Kur stinga veiklumo, padėtis būna panaši.
NDRP direktorius Ramūnas Lydis, trečiasis įstaigos vadovas nuo 1992-ųjų, teisinasi kaip ir pirmtakai - trūksta lėšų remontams, samdai. Nors Saugomų teritorijų tarnybos vadovė Rūta Baškytė šį argumentą seniai atrėmė. Kur stinga veiklumo, pasak jos, padėtis būna panaši.
Šilutės savivaldybės Aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos įvykdymo ataskaitoje gamtosaugininkas Remigijus Rimkus šių metų pradžioje rajono tarybai nurodė, jog 2010 metais rajone buvo gauta 197,8 tūkst. pajamų (mokesčiais už valstybinių išteklių, medžiojamųjų gyvūnų
naudojimą, aplinkos teršimą), o liko nepanaudota 86 tūkst. litų. Rekreacinių teritorijų , piliakalnių ir gamtos paminklų tvarkymo darbams išleista tik 14 tūkst. litų. Gal vertėjo skirti daugiau?
Pasirodo, biudžetinių išteklių yra, tik biurokratinė sistema jų dalybas paverčia absurdu. Todėl vienoje valdiškoje kišenėje - atliekami litai, o kitur būtiniausiems darbams jų stinga. Nors gamtiniai ištekliai, už kuriuos atsakingas NDRP ir Šilutės savivaldybė, yra bendri. Tiesa, vienas pažintinis takas, vedantis per Aukštumalos pelkę, jau sutvarkytas pavyzdingai. Tik jį pernai rekonstravo privataus kapitalo „Šilutės durpių“ bendrovė, eksportuojanti durpes į keliolika užsienio šalių.
