Lietuvoje viešėjęs prof. Peteris J. Daviesas laikosi nuomonės, kad atsakingai vykdomas genetiškai modifikuotų organizmų (GMO) kūrimas ir vartojimas yra nepavojingas ir žūtbūt reikalingas augančios žmonių populiacijos akivaizdoje. Mokslininkas iš JAV išskirtiniame interviu GRYNAS.lt patikino, kad GMO naudojantis žemės ūkis yra netgi daug ekologiškesnis nei tradicinė žemdirbystė.
Prof. Peteris J. Daviesas dirba Kornelio universitete ir tyrinėja augalų fiziologiją. Beveik visą savo gyvenimą jis skyrė žemės ūkio kultūrų tyrimams. Šiuo metu jis taip pat redaguoja „McGraw-Hill“ Mokslo ir technologijų enciklopediją bei patarinėja įvairioms JAV valdžios institucijoms dėl žemės ūkio, biotechnologijų ir GMO. Mokslininkas pripažįstamas kaip vienas geriausių GMO ir augalų hormonų specialistų. Pastaruosius kelis metus jis daug keliauja ir bendrauja su įvairių šalių žmonėmis, skleisdamas informaciją apie GMO ir kodėl jo nereiktų bijoti.
Viešėdamas Lietuvoje, prof. P. J. Daviesas skaitė paskaitą Vilniaus universiteto studentams, kurios metu trumpai pristatė genetiškai modifikuotų augalų kūrimo istoriją, dabartinę situaciją, pasipriešinimą šiam mokslui ir aptarė pagrindinius su GMO susijusius mitus. Išskirtiniame GRYNAS.lt interviu, mokslininkas plačiau papasakojo, kodėl visuomenėje vyrauja nepasitikėjimas genetiškai modifikuotais augalais.
- Internete daug informacijos apie tai, kokie žalingi yra GM kultūros ar produktai. Kaip paprastam žmogui atsirinkti, kas yra kas?
- Kai nesi biologas ar genetikas, labai sunku suprasti, kas tiesa, o kas ne. Žmonės, kurie priešinasi GMO jums pasakos tokius dalykus, kuriuos mūsų srities specialistai galėtų pavadinti anekdotais. Kitoje barikadų pusėje stovi apie 500 mokslininkų komandų. Jos sako: dabartiniai patvirtinti GMO nesukelia ligų, nesusargdina gyvulių, nesukelia vėžio ir t.t. Tačiau jei internete pamėgintumėte rasti informacijos apie GMO ir vėžį, rastumėte dešimtis jei ne šimtus puslapių, kuriuose neva pateikiama informacija, kad toks ryšys egzistuoja, bet teisybė ta, kad nėra nė vieno medicininio ar mokslinio atvejo, kuris tai patvirtintų.
- Ar visi tie interneto puslapiai yra sukurti ne mokslininkų?
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad nėra mokslinių tinklapių. Bet jų reikia gerai paieškoti ir atsargiai pačiam atsirinkinėti informaciją. Mano nuomone, kiekvienam moksliniam, kad ir priešiškam GMO, puslapiui tenka apie 50 nemokslinių.
Kartą vienam nedideliam JAV laikraščiui parašiau straipsnį apie GMO tyrimus. Iš karto po jo pasirodymo gavau laišką, kuriame buvo sakoma, kad aš neteisus, nes pakanka „pasidairyti“ internete ir ten pilna informacijos, koks blogis yra GMO. Žinoma, žmogus prisipažino, kad jis nėra nei biologas, nei medikas, nei genetikas ar kitos srities specialistas. Tai buvo paprastas darbininkas. Tai rodo aiškią šių laikų tendenciją: nereikia būti mokslininku, kad galėtum įrodinėti mokslines tiesas. Būtent tokie yra dauguma priešiškų GMO interneto svetainių.
- Visuomenėje egzistuoja nemažas pasipriešinimas GMO. Kaip manote, kodėl taip yra?
Sunku tiksliai atsakyti, bet manau žmonės paprasčiausiai bijo. Bijo to, ko nesupranta. Kiekviena valstybe turi daug nevyriausybinių organizacijų (NVO), kurios nuolat trimituoja apie GMO keliamą grėsmę aplinkai ar sveikatai. Blogiausia, kad jos pačios praktiškai nevykdo jokių tyrimų, o tik reiškia savo nuomonę arba remiasi miglotais duomenimis, arba juos pateikia tendencingai. Iš esmės jie valdo informacinį srautą ir žmonės patiki tuo, ką nuolat girdi. Juk priešingos nuomonės apie GMO praktiškai ir neišgirsite. Mokslininkai tokiais dalykais nenoriai užsiima, nes jie gyvena savame pasaulyje ir vykdo tyrimus. Jie tingi ir nenori užsiimti viešaisiais ryšiais. Čia dar prisideda ir spaudos specifika: kiekvienas leidinys nori būti skaitomas, tad kartais ieško skandalų, o čia ateina nevyriausybininkai, kurie ant lėkštutės pateikia tekstus, siūlosi duoti interviu ir t.t., todėl jie ir atsiduria pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, nes kartais mokslininkų net neprisišauksi.
Tuo viskas nesibaigia. Mokslininkų rate taip pat egzistuoja tam tikros klišės. Laikoma, kad neprestižiška nuolat reklamuotis ar rodytis spaudoje. Tikras mokslininkas turi užsiimti tyrimais. Be to, universitetai, tyrimų centrai ir vyriausybės paprastai nemoka mokslininkui papildomai už tai, kad jis užsiima kažkokiu viešinimu, o publikacija laikraštyje nėra jo mokslinio darbo dalis, todėl jie ir negaišta laiko, o dirba tai, kas jiems naudingiausia. Jeigu pinigai mokami tik už tyrimus ir mokslines publikacijas, jie tą ir daro. Negano to, dar susiformavo tokia situacija, kai pasipriešinimas GMO jau tapo didelis ir mažai kas nori „eiti prieš srovę“, juk visi bijo atrodyti kvailai ar susigadinti karjerą.
- Ar JAV vyrauja taip pat didelis pasipriešinimas GMO?
- Jo yra. Kaip ir visur, bet galbūt jis ne toks stiprus kaip Europoje. Visgi, manau, tiek čia, tiek ten, už Atlanto, didesnei visuomenės daliai yra visiškai tas pats. Jie tiesiog negalvoja apie GMO. Paklausinėjęs gatvėje ar parduotuvėje įsitikintum, kad žmonėms tai nėra labai aktualu.
Pirmasis pasaulyje genetiškai modifikuotas produktas buvo pomidoras. Jis turėjo storesnę luobelę, todėl galėjo ilgiau išlikti šviežias po nuskynimo. Jų nereikdavo apipurkšti chemikalais, kad jie išliktų šviežesni, kaip daroma su tradiciniais iki šiol. Taigi, juos naudojo konservų pramonė. Tyrelės, ar kita forma dėdavo į skardines ir pardavinėdavo. Jais pirmiausia prekiavo pačioje JAV ir Didžiojoje Britanijoje (aut. past. Prof. P. J. Daviesas kilęs iš Didžiosios Britanijos) ir prekyba jais buvo tiesiog puiki, neskaitant to, kad ant skardinės didelėmis raidėmis buvo parašyta „Genetiškai modifikuoti pomidorai“. Tai buvo dėl to, kad jie buvo keliais centais pigesni nei kiti produktai ir žmonės pirko. Jų negąsdino ir jie apie tai paprasčiausiai negalvojo.
Negalvojo tol, kol vienas britų laikraštis nesugalvojo skandalo: GMO jis pavadino frankenmaistu (aut. past. nuo literatūrinio veikėjo dr. Frankenšteino, sukūrusio savo pabaisą) ir prispekuliavo, koks jis gali būti pavojingas. Straipsnyje nebuvo jokių faktų, jokių tyrimų, tiesiog spekuliacijos, bet tiek pakako, kad idėją greit pasigautų kiti laikraščiai ir staiga atsirado baimė. Kodėl tas laikraštis taip pasielgė? Tai irgi verslas. Jis norėjo skandalo, kad pirktų laikraštį. Manau galima surasti daug analogijų ir iš kitų gyvenimo sričių, kada spauda šiek tiek perspaudžia..
- Kelti klausimus yra spaudos darbas. Žinoma, pasitaiko visko kaip ir visur, bet iš esmės juk gerai, kad visuomenėj vyksta debatai. Diskusijose juk gimsta tiesa.
- Be abejonės. Bet dabar diskusijoje daugiausiai dalyvauja GMO priešininkai. Kol diskusijos yra tik diskusijos tol gerai, bet jos jau daro tiesioginį poveikį žmonėms. Sakykime, Tailande, žmonės valgo papajos vaisius kaip daržoves.
Mums tai daugiau egzotika, o jiems - tai kasdienis maistas, nuo kurio priklauso milijonai neturtingų šalies gyventojų. Jau seniai toje šalyje siaučia liga, kuri naikina papajų medžius, o saugaus ir efektyvaus chemikalo prieš ją dar iki šiol nėra. Kai Tailando valdžia sužinojo apie GMO, jie finansavo tyrimus ir lauko bandymus, kad sukurtų papają, kuri būtų atspari tai ligai. Ir per kelis metus jiems tai pavyko. Jau buvo manoma, kad šalis išsigelbės nuo maisto stygiaus, bet čia įsikišo įvairios tarptautinės NVO, pvz. „Greenpeace“, ir masiniais protestais su trečiųjų šalių pagalba įtikino Tailando vyriausybę nutraukti bandymus ir nepradėti auginti GM papajos.
Įdomiausia, kad naują medžio rūšį kūrė ne kažkokia tarptautinė korporacija, o vyriausybės remiami Tailando mokslininkai. Dabar šalis toliau kenčia nuo papajų ligos ir maisto trūkumo, nors šią problemą jau galėjo išspręsti. Diskusijos yra gerai, bet šiuo metu kai kur jau nebediskutuojama, o kovojama.
- Vilniaus universiteto studentams skaitydamas paskaitą jūs paminėjote, kad GMO ūkis ekologiškesnis nei tradicinis...
- Taip. Be abejonės. Tradicinio ūkio savininkas, augindamas naudoja visą aibę cheminių preparatų: herbicidus, insekticidus, fungicidus ir net ne po vieną jų rūšį, o kelias. Tai lemia didesnį derlių, todėl jie taip ir daro, o mūsų parduotuves pasiekia produktai su dideliais chemikalų kiekiais.
Jei ūkininkas augintų augalus, kurie būtų atsparūs tam tikroms ligoms ar vabzdžiams, jam nebereiktų naudoti ir chemikalų. Vadinasi, jo ūkis taptų ekologiškesnis, nes dauguma valstybių iš ekologinio ūkio pirmiausia reikalauja nenaudoti jokių cheminių preparatų. Minėto ūkininko produktai turėtų daug mažiau chemikalų ir būtų sveikesni, jie nesunaikintų laukinių vabzdžių ar augalų, kurie nėra kenksmingi jo ūkiui ir pan. Galbūt net jam pakaktų mažesnio ploto žemės, o atliekamas galėtų likti gamtai. Dar – sezono metu ūkininkas juk ne vieną kartą purškia viena chemikalą, jis tai daro 5 – 6 ir daugiau kartų. Jeigu jo laukai labai dideli, jūs paskaičiuokite, kiek jam reikia degalų, kad viską apvažiuotų. Su GMO jam nebereiktų tiek važinėti, nes nebereiktų purkšti. Jis ne tik sutaupytų degalų, bet ir į aplinką išskirtų mažiau CO2.
Galiausiai, dabar kuriamos GMO kultūros, kurios eikvos mažiau vandens. Juk jūs žinote apie pasauliui gresiantį vandens stygių? GMO galėtų sušvelninti šią situaciją.
- Bet egzistuoja ir kitas kelias – ekologiniai ūkiai be GMO...
- Taip. Ekologiniai arba bioūkiai yra puikus pasirinkimas, jei jie tiekia maistą tik aplinkiniams gyventojams. Tai geras pasirinkimas ir šeimai, kuri nori maistą augintis pati, bet reikia suprasti, kad ekologinio ūkio derlius būna visad mažesnis nei tradicinio, naudojančio chemikalus, ar GMO. Tokie ūkiai negali augančio pasaulio aprūpinti maistu, nes jo reikia vis daugiau ir daugiau. Palaikau ekologiškus ūkius, bet jie nepadės išspręsti globalinių problemų.
- Paskaitoje minėjote, kad norint sukurti ir ištestuoti genetiškai modifikuotą augalą JAV kainuoja apie 170 mln. dolerių (~ 450 mln. Lt). Tos investicijos juk privalo atsipirkti?
- Augalo kūrimo ir testavimo kaina įskaičiuojama į augalo sėklą. Tai juk normalu. Visur taip daroma. GMO sėklos brangesnės nei paprastos, bet jeigu paskaičiuojama, kiek ūkininkas išleidžia chemikalams, kurui ir, kad jis užaugina didesnį derlių, jam vis tiek apsimoka auginti genetiškai modifikuotą produktą.
Iš dalies tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl visuomenė priešinasi. Galvojama, kad GMO tik tam, kad ūkininkas taptų turtingesnis, o kaip tai atsilieps vartotojams nesvarbu, bet aš jau minėjau, kodėl tai naudinga ir mums: mažiau chemikalų, mažiau CO2, sveikesni produktai ir pan.
- (Pusiau juokais) Jeigu sėklos brangesnės, vadinasi, ir pelno marža didesnė, vadinasi, GMO tai dar vienas korporacijų planas daugiau uždirbti!
- Nežinau, kiek uždirba tarptautinės sėklomis prekiaujančios korporacijos, bet visos stambiausios prekiauja ne tik GMO, bet ir paprastomis sėklomis. Paprastų sėklų pardavimai netgi didesni nei GMO, tad iš paprastų jos uždirba tikrai daugiau. Dažnai šitą pamiršta NVO, kovojančios prieš korporacijas.
Sėklų verslas – tarptautinis, kaip ir daugelis dabartinių sričių, todėl ir įmonės veikia visame pasaulyje. Juk pasauliui dabar reikia milžiniško sėklų kiekio. Čia ne tas pats, kas savo daržui nusipirkti saujelę sėklų iš turgaus, juk daugiausiai maisto tiekiantys ūkiai yra dešimčių tūkstančių hektarų dydžio, jiems reikia milijoną kartų tiek sėklų, o tokį kiekį gali pasiūlyti tik stambios kompanijos.
Nevisos kompanijos gali sau leisti investuoti milžiniškas sumas ir kurti GMO, kurių valdžia gali net neleisti auginti. Yra kelios kompanijos, kurios pradėjusios metė šį sumanymą, nes tai tiesiog per brangu, bet jei kitos sugeba sukurti gerus produktus už konkurencingą kainą – manau, visi tuomet išlošia.
- Europoje plačiai paplitęs mitas, kad JAV gyventojai tokie stambūs dėl to, kad vartoja daug GMO produktų.
- Kaip mokslininkas galiu atsakyti, kad nėra nė vieno tyrimo, kuris rodytų, kad GMO gali lemti nutukimą. Jūs pakeliaukite po JAV ir pažiūrėkite, kiek žmonių nesilaiko elementarių mitybos taisyklių. Mūsų racionas yra tiesiog tragiškas. Aš vis dar stebiuosi, kokio dydžio lėkštes atneša mūsų viešojo maitinimo įstaigose ir kokias gauname porcijas (vaizdžiai rodo rankų mostais) - jos tiesiog nežmoniško dydžio. Europoje tai nėra įprasta. Be to, JAV labai paplitusios greito maisto užkandinės, o nemažai vietų siūlo neregėtą persivalgymo pasiūlymą: susimokėk ir valgyk tiek, kiek gali. Visa tai neabejotinai ir lemia, kad JAV gyventojų kūno masės indekso vidurkis – vienas didžiausių pasaulyje, o ne GMO.
- Tarkime, kad žmonėms GMO tikrai nekenkia. O kaip dėl pačios gamtos? Ar genetiškai modifikuota augalo dalis pereina į žiedadulkes? Tokiu atveju, juk žemės ūkio augalai gali pradėti kryžmintis su laukiniais, kurie toliau kryžminsis su kitais ir tai atsilieps visai bioįvairovei ir ekologinei pusiausvyrai.
- Šiuo metu beveik visos naudojamos GMO kultūros visą modifikuotą dalį perkelia ir į žiedadulkes. Nors dabar jau galima padaryti, kad taip nebebūtų. Supraskite, kad dabar naudojamos GMO sėklos buvo sukurtos prieš 20 – 15 – 10 metų. Dabar jau turime daug daugiau duomenų ir žinių apie genų inžineriją. Pvz. kiekviena geno dalis valdo tam tikrą organizmo kūno, vystymosi ar kitokią dalį. Kiekviena ta dalis turi ir taip vadinamą jungiklį „įjungti – išjungti“. Tai tarsi šviesos jungiklis ant sienos, kurį nesunkiai galima įjungti arba išjungti. Tas pats ir su visais organizmais. Juk jūsų akys pradėjo vystytis ne vos užsimezgus vaisiui, o tik tam tikru metu. Jūsų genetiniame kode yra tie genai, kurie nulemia, kad akys apskritai atsiras, kokia jų bus spalva ir t.t., bet jie įsijungia po truputį vystantis visam kūnui. Tas pats ir su augalais. Juk augalas neišauga iš karto su vaisiumi ar žiedu. Tokių „jungiklių“ pagalba, mes kurdami GMO galima nurodyti, kada kokiam genui įsijungti ir jeigu to reikia, užkirsti kelią, kad modifikuota geno dalis pasiektų žiedadulkes. Tokiu atveju augalas negalės kryžmintis su kitais augalais.
- Sakoma, kad būtent GM augalų žiedadulkės lemia bičių kolonijų suirimo sindromą...
- Tai netiesa. Kuomet buvo pastebėtas kolonijų irimo sindromas iš karto buvo pradėti tirti GMO ūkiai. Buvo manoma, kad genetiškai modifikuotuose augaluose, kuriuose įterptas bt toksinas (aut. past. - vabzdžius žudantis nuodas. Įterptas į augalą tam, kad ūkininkui nebereiktų naudoti pesticidų), bet tyrimai „išteisino“ GMO, nes bt toksinas nenaudojamas augaluose, kuriuos apdulkina bitės.
Buvo dar kalbų ir apie tai, kad bt toksinas žudo drugius. Mano vienas pažįstamas mokslininkas darė tyrimą, kurio metu drugių lervas maitino kukurūzų lapais, kurie buvo padengti storu toksino sluoksniu. Rezultatus buvo galima nuspėti – lervos žuvo. Bet esmė ta, kad jos suvalgė didžiulį kiekį toksino, tokį, kokio šiaip niekada nesuvalgytų. Maži toksino kiekiai jiems nekenkia, bet per dideli žinoma žudo. Mokslininkai tokį tyrimą vadina nerealistišku, bet spauda ir GMO priešininkai netruko jį pasigauti ir cituoja jau kelis metus.
Šiaip ar anaip, kuriant GM augalus, yra nuolat galvojama ir apie tai, kokią jie įtaką turės gamtai. Labai svarbu, kad jie nepakenktų naudingiems vabzdžiams.
- Ar gali modifikuotas organizmas per žiedadulkes kryžmintis su nemodifikuotu?
- Taip, bet tik tarp tokių pačių augalų rūšių. Tokiu atveju naujasis augalas gali turėti modifikuotą geną iš modifikuoto augalo. Ką tai reiškia? Naujasis augalas gaus tik tai, ką turėjo modifikuotas augalas. Pvz. modifikuoti rapsai turi įdiegtą geną, kad nežūtų nuo ūkininkų naudojamo herbicido. Visos piktžolės žūva, bet rapsai lieka. Jei rapsai susikryžmina su labai panašiais į juos laukiniais augalais, pvz. bastučiu (nes su skirtingais tiesiog negali), tuomet naujieji augalai gali būti taip pat atsparūs tam herbicidui. Ir viskas. Naujieji augalai tikrai nemutuos į superorganizmus, jie neužkariaus pasaulio (juokiasi).
O jeigu ūkininkui reikės naujuosius augalus irgi naikinti, tuomet jis tiesiog panaudos kitokį herbicidą ir viskas. Rinkoje yra daug herbicidų, net labai saugių. Jie naudojami jau nuo Antrojo pasaulinio karo laikų ir smarkiai pagausino JAV ir Europos ūkininkų derlius.
- O kaip dėl moralės? Ar kurdami GMO kartais nevaidiname Dievo? Juk lendame į pačią gyvybės esmę, keičiame ją iš vidaus.
- (Šypsosi) Tai dažnai nuskambantis teiginys, bet jis kyla iš nesusipratimo. Visi mūsų auginami augalai yra genetiškai modifikuoti. Visi iki paskutinio. Ir tai nutiko jau labai seniai, prieš tūkstančius metų, nuo pat žemdirbystės ir gyvulininkystės pradžios.
Jeigu pažiūrėtumėte, kaip atrodo laukiniai kviečiai, tai jie būtų visiškai nepanašūs į dabartinius. Mūsų protėviai Viduriniuosiuose rytuose rado šiuos augalus ir valgė jų sėklas. Kai jie sugalvojo, kad gali juos auginti patys, pirmiausia ėmė kryžminti su kitais augalais, kad vos palietus augalą šis neišbarstytų sėklų. Vėliau sekė bandymai gausinti derlių, padaryti augalą atsparesnį ligoms ir kenkėjams, pritaikyti kitam klimatui ir t.t. Žmonija genetiškai modifikuoja augalus jau labai seniai. Tik ankščiau tai darė ne taip efektyviai: klaidos metodu bandydavo išvesti naujas veisles.
Kryžminimas ir yra genetinis modifikavimas. Juk naujasis augalas paveldi genetinę informaciją iš savo „tėvų“. Tas pats ir su gyvūnais. Geriausias to pavyzdys – šunys. Kiek įvairiausių rūšių išveista, šunys kryžminti net su laukiniais gyvūnais, kad tik gautume norimas savybes. Taigi, moralinis problemos klausimas kyla iš terminologijos, nes genetinis modifikavimas ir kryžminimas iš esmės yra tas pats. Tik pirmuoju atveju, mes tai galime daryti daug efektyviau, tiksliau ir greičiau.
- Ar yra nors teorinė galimybė sukurti augalus ar gyvūnus mutantus, kurie būtų mums pavojingi?
- Teoriškai taip. Jeigu į DNR grandinę įdėtume kokį geną, kuris leistų augalui tapti nuodingu, tuomet augalas gamins nuodą ir bus nuodingas, bet jis negali išsiauginti rankų ar akių. Tai tiesiog neįmanoma. Aš palaikau idėją, kad GMO kūrimas būtų kontroliuojamas, kad valstybinės ir nepriklausomos institucijos stebėtų kaip kuriamas augalas, tiriama ar jame nėra ir negali kitais būdais atsirasti nepageidaujamų medžiagų, kurios gali būti kenksmingos. Kontrolės reikia, tik ta kontrolė privalo būti sveika.
Beje. Dėl termino „mutantas“ taip pat egzistuoja tam tikra problematika. Kaip kiekvienas augalas jau yra modifikuotas, jis tiek pat yra ir mutantas. Bent iš laukinių augalų perspektyvos. Juk kvietys, kuris neišbarsto savo sėklų, negalėtų išgyventi laukinėje gamtoje. Tokia savybė jam neleistų daugintis. Tad jei laukiniai augalai galėtų šnekėti, tai mūsų auginamus kviečius vadintu mutantais, pabaisomis (juokiasi).
- Paminėjote kontrolę. O pats kūrimo procesas ar nėra pavojingas? Juk modifikuojant DNR gali nutikti ir kas nors nenumatyta. Tolimesnės mutacijos galbūt pasimatys tik po kelių kartų...
- Atsakysiu pavyzdžiu. Niekas negalvoja, bet visi žino, kad kas kart išvažiavus į gatvę automobiliu ar dviračiu egzistuoja tikimybė, kad galime mirti. Viena iš šimto tūkstančio. Galbūt mažiau ar daugiau, bet tai mūsų juk negąsdina, tiesa? Mes vis tiek važiuojame, nes mes žinome kaip valdyti transporto priemonę, mes žinome taisykles, pažįstame kelius, numanome kokių pavojų galime sutikti ir kai į juos reaguoti. Taip sumažiname savo galimybes patirti nelaimę ir kontroliuoti situaciją. Lygiai taip pat ir su genetine inžinerija. Mokslininkai žino, kaip tai daryti, kokie pavojai gali būti, ko tikėtis ir t.t. Jie valdo situaciją, todėl ir galimybė patirti nelaimę yra minimali. O ką nors kuriant taip pat egzistuoja taisyklės. Dar yra kontrolieriai, kurie veikia kaip „stop“ ženklai ir šviesoforai.
Jeigu nemokėtume vairuoti dviračio, juk nevažiuotume į judrią gatvę, nes nežinotume kas mūsų laukia ir bijotume. Tai normalu, logiška ir padeda išgyventi. Deja, tas pats vyksta su baime dėl GMO. Mes nežinome kas tai yra, todėl to ir prisibijome ir saugomės. Niekas juk nenori rizikuoti be reikalo.
O dėl kelių kartų... JAV gyventojai jau vartoja GMO 17 - 18 metų ir jokių šalutinių poveikių dar nebuvo pastebėta. Atlikta šimtai tyrimų ir nei vienas jų nenurodė, kad dėl kažkokių ligų ar alergijų padažnėjimų yra kalti GM produktai. Tai yra faktas.
- Ką patartumėte žmogui, kuris nori daugiau sužinoti GMO. Kur jam ieškoti informacijos? Kuo pasitikėti?
- Netikėkite nei manim, nei NVO. Kiekvienas gali meluoti, bet pasistenkite pasidomėti patys. Atsirinkite mokslinius šaltinius, susiraskite kokį tautietį biologą, biotechnologą ar kokį kitą specialistą, kurie tikrai nebus papirkti ir pasiklausinėkite jų. Žinoma, kiekvienas iš mūsų to padaryti nenorėsime ir net negalėsime, todėl norėčiau paskatinti Lietuvos mokslinės bendruomenės narius dažniau prabilti apie GMO ir kitas visuomenei svarbias problemas. Nors kartą per pusmetį ar per metus kiekvienas galėtų kažką parašyti ir paaiškinti, tuomet tos baimės ir nežinojimo visuomenėje būtų mažiau.
- Pabaigai, kaip manote, ar GMO yra ateitis? Vienaip ar kitaip vis tiek būsime priversti juos naudoti, nes pasauliui reiks vis daugiau ir daugiau maisto?
Nedrįsiu spėlioti ateities. Nežinau kaip bus. Gal kažkas atras kažkokį naują ir visiems priimtiną variantą? Nuspėti ateitį ne mokslininkų užsiėmimas, aš tik žinau faktus: gyventojų pasaulyje daugėja, jiems reikia daugiau maisto, GMO kultūrų dalis pasėlių plotuose didėja, GMO derlius būna didesnis ir ūkyje vartojama mažiau chemikalų. Tai yra šiandienos faktai.
- Ačiū už pokalbį.
