Bendra Europos Sąjungos šalių statistika šiek tiek kitokia: nors vidutiniškai europietis po savęs palieka net 502 kilogramus atliekų, tačiau sąvartynuose laidoja tik 186 kilogramus, degina 108 kilogramus, perdirba 121 kilogramą, kompostuoja 72 kilogramus, o nepaliesta lieka 16 kilogramų. Kodėl Lietuvai sunkiai pasiekiamas atrodo netgi Europos Sąjungos vidurkis? Apie tai kalbamės su Aplinkos ministerijos Atliekų departamento direktore Vilma Karosiene.
- Pažiūrėjus į Europos Sąjungos šalių statistiką, Lietuvai nelabai sekasi tvarkytis su atliekomis. Kodėl?
- Tai 2009 m. ar 2010 m. statistika. Be to, pateikimo būdai skiriasi ir valstybės yra praktiškai nepalyginamos, ką pripažino ir pati Europos Komisija: skiriasi metodikos, vienos įtraukia vienas atliekas ir vienokius sutvarkymo būdus, kitos įtraukia kitokius.
Tačiau yra faktas, kad mes kol kas dar tikrai daug atliekų šaliname sąvartynuose, lyginant su senosiomis ES narėmis. Nėra dar sukurta, per vieną dieną ir neįmanoma to padaryti, puikios atliekų surinkimo sistemos. Tai yra organizaciniai dalykai, valdymo dalykai, įpročių klausimai, įpročių formavimas ir tai, kas susiję be išimties su kiekvienu žmogumi. Pažiūrėjus į kitas valstybes, jos sistemas kuria 30-50 metų. Tad lyginti būtų nesąžininga.
- Bet Lietuva savo atliekų sistemą kuria jau nuo įstojimo į Europos Sąjungą ir yra jai įsipareigojusi.
Lietuvoje veikia dvi sistemos ir du stambūs atliekų srautai.Gamybinės ir ūkinės veiklos atliekos ir jų tvarkymas yra pačių įmonių reikalas. O kitas srautas – komunalinės atliekos. Apie šitą srautą, kuris mums įprastas kasdien, ir kalbėkime. Šitoje srityje tiesiog trūksta laiko, kad pamatytume rezultatą, bet visi pamatai pastatyti.
- O kokie tie pamatai?
- Įstojus į Europos Sąjungą, komunalinių atliekų tvarkymo sistema buvo padalinta į dvi fazes, du etapus: finansavimo laikotarpį ir įgyvendinimo laikotarpį. Pirmame etape buvo pastatyta 11 naujų sąvartynų, uždaryti senieji 800.
Į nė vieną nevežamos atliekos. Vieni jau rekultivuoti – apželdinti ir grąžinti gamtai, pagal atskirus projektus, kiti dar ne, bet jų yra jau mažiau. Iš didžiųjų išgaunamos biodujos, gaminama energija – Vilniuje, Panevėžyje, Klaipėdoje – kur didieji sąvartynai ir daugiausia biodujų. Visam tam buvo skiriama parama.
Pirmame etape dar viena užduotis buvo įsirengti didžiųjų atliekų surinkimo aikšteles. Tai atliekos, kurių mesti negalima į šiukšlių dėžes, kurios netelpa į jas – tai didelės atliekos, elektronika, baldai, pavojingos atliekos, susidarančios buityje; jos turėtų būti gyventojo nuvežamos į šias aikšteles.
Turėjo būti ne mažiau kaip viena aikštelė 50 tūkstančių gyventojų, didžiuosiuose miestuose, pvz., Vilniuje turėtų būti 10 tokių aikštelių. Tada – žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelės – jos galėjo būti šalia didžiųjų. Šiems sąvartynams ir aikštelėms buvo skirta parama pirmame etape ir savivaldybėms keliamos užduotys aikšteles pasistatyti, panaudoti paramą, ir aišku, informuoti gyventojus.
2009 m. pagal Valstybinį strateginį planą savivaldybėse turėjo būti įrengtos visos aikštelės. Tam iš 2000-2006 m. laikotarpio buvo skirta Europos parama. Vilnius taip ir nesugebėjo pasiimti tų pinigų.
- Kokie bus to padariniai?
- Patys turės įrengti. Tai privaloma. Kai kuriose savivaldybėse sistema veikia geriau, jau įrengtos aikšteles, dabar reikia tik žmones nukreipti, mokyti. Tam reikia laiko. Tačiau sistema neturi visų savo elementų. O savivaldybių priversti beveik neįmanoma. Savivalda yra savivalda. Taip ir sako: „O ką jūs man padarysit“?
- Jūs iš tikrųjų negalite nieko padaryti?
- Žmonių išrinkta valdžia turi labai daug teisių. Iki šiol atliekų tvarkymui dėmesio nebuvo skiriama pakankamai. Vadovautasi mintimi, kad atliekos turi keliauti maršrutu „šiukšlių dėžė – sąvartynas“ be jokių tarpinių sustojimų. Šita sistema dabar keičiama.
Antrame etape numatyti įrenginiai iki sąvartyno. Dideli įrenginiai, kurie išskirtų biologiškai skaidžią dalį iš mūsų atliekų.
- Tai yra dabartiniai tikslai?
- Taip, tai yra šio etapo, kuris yra prasidėjęs, tikslas. 2013 m. 50 proc. komunalinėse atliekose esančios biologiškai skaidžiosios dalies turi būti kompostuojama. Tai yra tos atliekos, kurios rūgsta, pūva, žaliosios atliekos, maisto atliekos.
Jeigu vienas gyventojas per metus generuoja apie 400 kg atliekų, tai pusė jų yra biologiškai skaidi dalis. Žiūrint į ateitį, į 2020 m., biologiškai skaidžių atliekų šalinimas į sąvartynus turėtų būti nulinis. Aišku, tam reikia įrenginių infrastruktūros. Tų įrenginių statybai vėlgi yra skirta antra paramos dozė– 450 mln. litų. Pirmajam etapui buvo skirta panaši suma.
Dabar uždavinys yra išrinkti 50 procentų biologiškai skaidžios dalies iš visų komunalinių atliekų, kompostuojant ir išgaunant biodujas ir nešalinant sąvartynuose, taip pat maksimaliai išrinkti antrines žaliavas iš komunalinių atliekų, pirmiausia naudojant konteinerius susidarymo vietoje.
Galvojame, kaip sumažinti į sąvartynus vežamą biologiškai skaidžių atliekų kiekį jau dabar. Savivaldybės ir regioniniai centrai turėtų skatinti individualų kompostavimą. Jau dalinami konteineriukai. Aišku, reikėtų dar vieno savivaldybių sprendimo – atsižvelgti į tai, kad jeigu tu kompostuoji, tai bus peržiūrėta kaina, kurią moki už atliekas.
- Atskirai kiekvienoje savivaldybėje bus nustatomi tam tikri tarifai?
- Po ketverių metų aštrios diskusijos dėl rinkliavų, tarifų gyventojams, 2012 m. balandžio mėnesį pagaliau buvo priimtas įstatymo pakeitimas, prezidentei padedant, kad Vyriausybė remtų bendrą skaičiavimo metodiką. Dar viena sąlyga regioniniams centams – visų atliekų tvarkymo paslaugų kaina neturės neviršyti 1 proc. šeimos pajamų. Tai yra privaloma.
2010 m.– 86 proc. komunalinių atliekų buvo pašalinta sąvartynuose. 2011 m.perdirbta daugiau, 2012 m. turėtų būti perdirbta apie 25 procentus. Kiekvienais metais mes žygiuojam į viršų.
Efektyvi atliekų sistema Lietuvoje yra bendro visų sistemos dalyvių darbo rezultatas. O sistemos nariai prasideda nuo Vyriausybės, ministerijos, savivaldybių, 10 regioninių centrų ir nuo gyventojų. Taip pat nuo atliekų tvarkytojų, veikiančių kiekvienoje savivaldybėje – tiek surinkėjų, tiek kompostuotojų. Tai yra labai plati sistema.
- Europos Sąjungai mes esame įsipareigoję tik dėl biologiškai skaidžių atliekų? Kaip dėl rūšiavimo mastų?
- 2020 m.yra nustatyta užduotis perdirbti bent 50 procentų tokių medžiagų, esančių komunalinių atliekų sraute, kaip popierius, stiklas, plastikas.
- Kaip jūs vertinate Lietuvos galimybes – ar spėsime?
Manau, kad tikrai spėsime. Reikia vystyti konteinerinį surinkimą arba atskirą surinkimą kuo arčiau susidarymo vietos. Ir čia turi dirbti savivaldybės su regioniniais centrais. Kitas dalykas – turime padirbėti su statistika, nes yra tam tikras niuansas skaičiuose. Atliekų tvarkytojai tikrai išrenka, tikrai perdirba. Ir kiekvienas sąvartynas turi savo perrūšiavimo linijas.
- Kokiais būdais siūlytumėte padidinti atliekų tvarkymo efektyvumą? Ko reikėtų imtis?
- Reikia postūmio žmonėms, nebūti abejingiems ir iš savivaldybių prašyti ir bendruomenėms būti stiprioms. Čia yra socialinis klausimas. Žmogaus tikėjimo, kad aš galiu pakeisti, pavyzdžiui, savivaldybės sprendimą ir įtikinti, ir išsireikalauti. Ten, kur bendruomenės stiprios, kur yra veiklus meras ir jis daug metų dirba, yra rezultatas. Galiu paminėti Alytaus regioną, Druskininkų ar Utenos merus, kur žmonės domisi tuo klausimu.
Pradėkime nuo savęs. Jeigu vienas kitam sustoję prie konteinerių sakysim: „ai, čia rūšiuoti neverta – kam tu čia rūšiuoji, nevertina mūsų darbo“, tai rezultatas bus vienoks, o jeigu rūšiuosi - „rūšiuoju, nes tai yra mano pareiga“ - rezultatas bus kitas. Jei pats nepasikeisi, tai kaip pakeisi kitą?
- Ačiū už pokalbį.
