Ne viena GRYNAS.lt skelbta publikacija, susijusi su bet kokio tipo atliekomis, sulaukia ne mažai klausimų ar komentarų: kur priduoti tai, kad nebereikalinga? Kas ir kur konkrečiai superka akumuliatorius, kur priima naudotas padangas?

Nors sostinėje ir kituose miestuose veikia tikrai nemažai įvairių: žaliųjų, antrinių žaliavų, spalvotųjų metalų, elektronikos, pavojingų atliekų supirkimo bendrovių, gyventojams nesunku pasiklysti paslaugų labirintuose.

Ar kada nors bandėte legaliai priduoti šaldytuvą ar panaudotas padangas, neįsigydami naujo daikto? Kiek laiko užtrukote ieškodami informacijos?

Ar bendrovė, surenkanti pavojingas elektronines atliekas, priima ir padangas? O gal kita už jas moka daugiau? Gal yra artimesnių supirkimo punktų, nei regioninis atliekų tvarkymo centras?

Aplinkos apasaugos agentūros tinklapyje pateikiamas tokių bendrovių sąrašas vyniojasi tarsi iškritęs siūlų kamuolys ir šiame ilgame dokumente sunku susigaudyti, kurios bendrovės tėra tarpininkės, o kurios atliekas superka, galiausiai, kurios tik trumpam gavo leidimus, norėdamos sutvarkyti savo sukurtą, pavyzdžiui, statybinį laužą. 

Trūksta ir informacijos ir įstatymų laikymosi

Atliekų valdymo sistemą kuriantys valdininkai, bei kai kurios atliekų tvarkymo įmonės pabrėžia: Lietuvoje galioja dvi atliekų tvarkymo sistemos. Gyventojai pavojingas arba perdirbimui tinkamas atliekas gali priduoti jas superkančioms įmonėms arba mesti į tam skirtus konteinerius.

Stambiagabarites atliekas galima vežti į tam skirtas atliekų surinkimo aiškteles arba atiduoti į įmonių rankas, tačiau čia – vėl painiava: vienos jų atliekas pačios išsiveža, kitos siūlo atvežti patiems ir dar paprašo mokesčio už priėmimą.
J. Antanaitytė - Voldemarienė
Jei miesto gyventojas nori pagal visas taisykles ir dar nemokamai atsikratyti atliekų, jis plastiką, stiklą ir popierių neša iki spalvotų konteinerių, baterijas turi nešti iki parduotovės arba degalinės, lemputės vėl kažkur, norėdamas atiduoti sena buitinę techniką turi skambinti, kad kažkas paimtų ir išveštų arba pats vežti kažkur už miesto.

„Atliekų tvarkymas yra viešoji paslauga, už kurią atsakingos miestų savivaldybės. Visa informacija turėtų būti pateikiama savivaldybių tinklalapiuose arba regioniniuose atliekų tvarkymo centruose. Manau, kad informacijos apie atliekų tvarkymą niekada nebūna per daug, - teigė Aplinkos ministerijos Atliekų valdymo skyriaus vedėja Raminta Radavičienė.- Kita vertus, skirtingos atliekų surinkimo, išvežimo sąlygos sukuriamos Vilniaus mieste ir Švenčionėliuose. O jei dar koks nedidelis kaimas ar vienkiemis – dar kitokia situacija. „Garažo lygio“ atliekų tvarkymas, kai pasiimamos tik vertingiausios dalys – labai blogas dalykas. Kiekviena iš gyventojų atliekas priimanti įmonė turi turėti sudariusi sutartį su savivaldybe“, - dėstė R. Radavičienė.

Atliekų valdymo skyriaus vedėja pridūrė, jog ne visais atvejais laikomasi įstatyme numatytos prievolės sudaryti sutartį. Bendrovės, įsipareigojusios savivaldybei, kad savo paslaugų neapmokestintų didesnėmis nei nustatyta kainomis, bei kokybiškai atliktų įsipreigojimus.

Kyla pagunda „nugriebti grietinėlę“

„Klaidinga teigti, kad atliekos – tai vertybė ir pajamos. Atliekos, turinčios paklausą rinkoje, turi ir savo kaštus. Kažkas turi jas surinkti, išrūšiuoti, perdirbti. Reikia turėti omenyje, kad pelnas gautas už iš antrinių žaliavų konteinerių renkamas atliekas nepadengia jų surinkimo kaštų“, - kalbėjo Atliekų valdymo departamento vedėja. 

Moteris teigė, jog apsukrios įmonės gali „nugriebti grietinėlę“ - pasiskelbti brangiau superkančios vertę turinčias atliekas, o nevertingų arba sunkiau perdirbamų atliekų tvarkymas gula ant gyventojų pečių. Atliekų išvežėjai arba surinkėjai negauna pajamų už perdirbamas atliekas, todėl jiems nelieka nieko kito, kaip kilstelti kainas.

„Iš tiesų norėtųsi pateikti labai konkrečią informaciją. Štai skambina Kazlų Rūdos gyventojas ir klausia, ką jam daryti su senu termometru. Norėtume jam padėti, bet, deja, į tokio detalumo klausimus dar negalime atsakyti“, - teigė Atliekų valdymo departamento vedėja.


Dvi susikertančios tvarkymo sistemos

Moteris prasitaria, kad į kai kurias atliekų supirkimo įmones savivaldybių atstovai žiūri skeptiškai, nors joms veikti nedraudžia.

„Kai kurios bendrovės superka antrines žaliavas – tokias pat, kokias metame į rūšiavimo konteinerius, stovinčius šalia namų. Ir tuomet atsiranda priešprieša tarp dviejų sistemų. Kai kurie asmenys laužo konteinerius, išrenka reikiamas atliekas ir neša priduoti. Nuostolių tokiu būdu patiria ir savivaldybės, ir Aplinkos ministerija. Nes rūšiuodami metame į konteinerį įvairiausias pakuotes, o superkamos – tik brangiausios, paklausiausios, turinčios vertę. Tokiu būdu šios atliekos iš konteinerių dingsta. O tikslas – surinkti visas pakuotes be išimties,“ - apie didžiausias šiandieninės sistemos problemas kalbėjo R. Radavičienė.

Aplinkos ministerijos atstovė teigė, jog kai kuriose savivaldybėse niekas po šiai dienai nerenka pavojingų atliekų. Tuomet gyventojams bet kokiu atveju tenka ieškoti privačių bendrovių, net ir esančių toliau nuo jų gyvenamos vietovės.

„Siekiama, kad tie regioniniai atliekų tvarkymo centrai taptų sistemos administratoriais. Jie būtų atsakingi už visą informacijos sklaidą, už sistemos stebėseną ir koregavimą. Dar toli gražu taip nėra“, - pokalbį pabaigė R. Radavičienė.

Mokamai ar nemokamai?

Vienos stamiausių atliekų tvarkymo bendrovių Vilniaus mieste, „VSA“ atstovė Jūratė Antanaitytė-Voldemarienė teigė, jog žmonės neretai nusivilia išgirdę, jog už priduodamas atliekas jų administruojamoje atliekų aikštelėje reikės susimokėti.

„Dėl stambiagabaričių atliekų mes nesame savivaldybės dotuojama įmonė, nesame laimėję viešojo konkurso. Todėl ši paslauga yra mokama, - teigė J. Antanaitytė-Voldemarienė. - Neretai gyventojai atveža atliekas į aikštelę ir nusivilia. Painiava kyla ne todėl, kad jie nerastų, kur priduoti – sakyčiau, nelabai aišku, kas yra mokama, kas – ne. Tokiu atveju rekomenduojame vežti į nemokamą aikštelę, bet žmonės jau būna nepatenkinti – dideles atliekas juk sunku ir pakrauti, ir atvežti“.
J. Antanaitytė-Voldemarienė
Neretai gyventojai atveža atliekas į aikštelę ir nusivilia. Painiava kyla ne todėl, kad jie nerastų, kur priduoti – sakyčiau, nelabai aišku, kas yra mokama, kas – ne.

Paklausta ar nėra painiavos dabartinėje atliekų tvarkymo sistemoje „VSA“ atstovė teigė, jog pirmiausia reikėtų įsiminti, kad už atliekų tvarkymą kažkas galiausiai vis tiek moka.

„Pavojingų atliekų tvarkymas nėra nemokamas. Tai yra darbas ir už jį mokami pinigai, Klausimas kas tuos pinigėlius moka: ar gyventojai (atliekų turėtojai), ar gamintojai importuotojai?
Įmonės, kurios skelbiasi priimančios (surenkančios) tokias atliekas (seną buitinę techniką, baterijas, lemputes) dažniausiais pinigus gauna iš gamintojų importuotojų parduodami jiems pažymas, liūdijančias apie kiekius sutvarkytų (surinktų ir perdirbtų) atliekų. Dėl šios priežasties paslaugas jie gali pasiūlyti gyventojams nemokamai,“ - sistemos veikimo principą paaiškino J. Antanaitytė-Voldemarienė.

Norint viską daryti teisingai - gali apsisukti galva

Bendrovės „VSA“ atstovė pastebėjo, jog mažų gabaritų buitinę techniką - baterijas ar lemputes - gyventojai neretai tiesiog išmeta į buitinėms atliekoms skirtus konteinerius. Tokių būdu didžioji dalis jų atsiduria savartyne.

„Sovietiniais laikais viskas, kas mums buvo nereikalinga vadinome tiesiog šiukšle, o jų atsikratymo būdas buvo vienas - buitinių atliekų konteineris. Dabar žmonėms iš tiesų yra sudėtinga susiorentuoti, kai nebereikalingus daiktus ar jų pakuotes pradėjome vertinti kaip žaliavą, nes žaliavą reikia išrūšiuoti pagal rūšis.

Atliekų ivairovė labai didelė: ir buitinės atliekos, ir plastikas, ir popierius, ir stiklas, ir metalas, ir stambiagabaritės, ir statybinės, ir pavojingos atliekos (kurios vėl skaidomos į įvairias rūšis). Jei miesto gyventojas nori pagal visas taisykles ir dar (kai kurias atvejais) nemokamai atsikratyti atliekų, jis plastiką, stiklą ir popierių neša iki spalvotų konteinerių, baterijas turi nešti iki parduotovės (kuriose jos surenkamos) arba degalinės, lemputės vėl kažkur, norėdamas atiduoti sena buitinę techniką turi skambinti, kad kažkas paimtų ir išveštų arba pats vežti kažkur už miesto.

Jei klaustumėt, ar žmonėms viskas yra aišku, supranta ir paprasta - manau, tikrai ne. Atliekų daug ir jos įvairios, daug įvairių organizacijų (Lietuvos mastu), teikiančių vienokias ar kitokias paslaugas, atliekų surinkimo vietos išdėstytos įvairiose vietose, kai kurių  surinkimo taškų yra per mažai ir tie taškai - nepatogiose gyventojams vietose,“ - informacijos stokos problemą komentavo J. Antanaitytė-Voldemarienė.

Perki naują? Įgyji teisę atiduoti seną

Elektronines atliekas priimančios ir perdirbančios bendrovės „EMP“ direktorius Almantas Kybartas GRYNAS.lt teigė, kad informacijos gyventojams kartais tikrai trūksta. „Vis dar yra daugybė skambinančių ir klausiančių – kur, kas ir kaip. Stengiamės transliuoti vieną žinutę: iš mums paskambinusių arba užsiregistravusių internete gyventojų elektronines atliekas paimame nemokamai, patys atvažiuojame. Tai darome Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose. Už tai gyventojai dar gauna pinigėlių,“ - kalbėjo „EMP“ direktorius.
A. Kybartas
Jeigu kažkas perka seną šaldytuvą, neišima pavojingų atliekų ir jų neutilizuoja – žinoma, kad atliekų perdirbimas tokiam verslininkui kainuos mažiau. Tuomet jis galės pakelti supirkimo kainą.

A. Kybartas teigė, jog nemokamai tokios rūšies atliekas priima kiti tinklai arba parduotuvės, prekiaujančios buitine technika. Vis dėlto pastaruoju atveju reikia įsigyti naują prietaisą ir tuomet bus galimybė atiduoti seną.

„EMP“ direktorius pripažįsta, kad gali būti ir nesąžiningų atliekų supirkėjų, kuriems rūpi ne efektyvus perdirbimas, o pelnas ir vertingiausios technikos dalys. „Jeigu kažkas perka seną šaldytuvą, neišima pavojingų atliekų ir jų neutilizuoja – žinoma, kad atliekų perdirbimas tokiam verslininkui kainuos mažiau. Tuomet jis galės pakelti supirkimo kainą,“ - svarstė A. Kybartas.

Vyras tikino, jog visi atliekų perdirbėjai turi turėti Aplinkos ministerijos, Aplinkos apsaugos departamentų išduotus leidimus. Jei asmuo tuo verčiasi negavęs reikiamų leidimų – gali būti patikrintas ir sulaukti bėdos.

Lietuvio jaukas - tik finansinis atlygis

Pavojingas atliekas tvarkančios bendrovės „Žalvaris“ vykdantysis direktorius Mantas Marcinkevičius teigė, jog didžioji dauguma gyventojų žino jų bendrovę ir kad į ją galima kreiptis turint pavojingų atliekų. „Žmonės yra informuoti, tik ar pakankamai – sunku atsakyti. Čia jau reikėtų kokio tyrimo,“ - svarstė bendrovės direktorius.

Paklaustas apie atliekų tvarkymo sistemos aiškumą bei patogumą, M. Marcinkevičius teigė, jog jis įvairias atliekų „pridavimo“ sistemas vertina skeptiškai. „Ypatingai jei kalbame apie pavojingas atliekas, kurioms tikrai reikia tvarkymo – nemanau, kad žmogus veš ją į kurią nors vietą ar ilgai lauks, kol kas nors atvažiuos surinkti. Turėtų būti daug švietėjiškos veiklos – na, tai jau vyksta. Antra, atliekų surinkimo sistema turėtų būti lanksti, renkama iš namų gyventojams patogiu metu. Ta centralizuota sitema... Mūsų nuomonė, kad sistema turi prisitaikyti prie žmogaus“, - tvirtino „Žalvario“ vadovas.

Vyras pripažino, kad kai kurių atliekų vertė yra neigiama. O lietuvį tvarkyti atliekas vilioja praktiškai tik finansiniai motyvai. „Žalvario“ vadovas svarsto, kad gyventojus galbūt patrauktų ir patogi paslauga, jei dėl nereikalingų daiktų sutvarkymo ir perdirbimo jiems nereikėtų vargintis ar kažkur jų vežti.

Ne asocialūs, o "sanitarai"

„Juk jei nereikalingą daiktą dar reikės vežti kokius 10 kilometrų? Kas tuo užsiims? Nebent padės prie konteinerio ir kažkas jį nutemps. O nutemps irgi tuo atveju, jei atlieka turi vertę – pavyzdžiui, jei tai 30-40 litų vertės akumuliatorius, - kalbėjo M. Marcinkevičius, metalo laužą, senus akumulitorius ar kitas vertę turinčias šiukšles iš konteinerių ir šiukšlynų renkančius žmones pavadindamas „sanitarais“.

„Tačiau jei tik niekas už atlieką „nemoka“, tada niekas jos ir nerenka. Net ir pavojingos nevertingos atliekos patenka į sąvartynus arba voliojasi dar kur nors. Ir, žinoma, teršia gamtą“, - konstatavo M. Marcinkevičius.