Šimtmečiais upių, ežerų, marių slėnių pievose jie augino gyvulius, o ganyklas tvėrė tik iš trijų pusių, palikdami atvirą tą, kuri ribojasi su vandeniu. Kad karvės, arkliai ar avys turėtų laisvą priėjimą prie vandens ir atsigertų. Kitaip reikėtų šeimininkui vežioti vandenį statinėmis.
Kad gyvuliai iš aptvarų neišsiveržtų į pasėlius ar daržus, tvorų atkarpas žmonės statė ir vandenyje. Bent 5-10 žingsnių gilyn į vagą. Taip - nuo senovės, taip daro iki šiol. Nuo ministrų kaitos ir jų reikalavimų kartelių aukščio tai nepriklauso. Tokia tradicija. „Gamtai akivaizdžios žalos ji nedaro, negi miestietis ministras įsijautė į Baudabomberio vaidmenį ir nesupranta?“,- kalba žmonės.
Pareigūnė savivalės nepateisina
Bet Šilutės aplinkos apsaugos agentūros viršininkė Galina Misevičienė, atkreipusi dėmesį į viešojoje erdvėje pasirodžiusias nuotraukas su teberiogsinčiomis tvaromis vandenyje, sako, kad jos verstinos. Nes yra toks ministro reikalavimas, jo pažeidinėti negalima. Kitaip – gresia baudos.
Deja, griuvenų valymo vajus pamaryje subliuško. Viena jų kaip nepajudinamas bastionas tebestūkso nuo sovietmečio netoli Kuršių marių Muižės kaime, arti buvusios krašto šviesuolio V.E.Beerbohmo (vėtrungių sumanytojo)dvarvietės. Mažesnių, tapusių laužo sąvartomis – ne viena. Netgi draustinių ribose. „Bet kai riogso privačiose teritorijose, atsimušame kaip į sieną“, - aiškina G.Misevičienė.
Kraštovaizdį keičia monstrai
Kitas nepajudinamas monstras, užkėtęs Minijos žemupio slėnį tarp Lankupių ir Sakūčių kaimų ir negrįžtamai pakeitęs jo kraštovaizdį, yra prieš keletą metų iškilęs vėjo jėgainių parkas. Jis pastatytas pažeidžiant teisės aktus, bet dėl to vis tiek negriautinas. Taip nusprendė teismas. Protestuojančiai bendruomenei buvo pasiūlyta 20 tūkst. litų kompensacija ir taikos sutartis. Ginčas tuo ir baigėsi.
Dabar audrų pritvinkę debesys gula virš jėgainių menčių, jos gaudžia virš lizdų ir trobų stogų. O juk čia – rekreacijai, ne pramonės parkui, atrodytų, tinkamesnė vietovė. Deja, kraštovaizdis pakeistas negrįžtamai, o nauda kraštui – abejotina. Juk vėjo energetiką dotuoja elektros vartotojai.
Bet natūralios gamtos grožio oazę galima rasti netoliese. Ilgiausiame(72km) iš visų Minijos intakų, Tenenio upėje, paskutiniojoje jos atkarpoje iki žiočių dabar - baltų lelijų žydėjimas. Jos - į Lietuvos Raudonąją knygą įrašyti augalai, bet jų sąžalynai senkančioje upėje itin tankūs. Jei Joninių paparčio žiedo nepavyktų rasti, Tenenio draustinyje širdžiai atgaivą garantuotai suteiktų šių žiedų kilimai.
