Akcentuoja teisinius trūkumus

Žvėryno bendruomenės atstovė Jūratė Markevičienė diskusijos metu teigė, kad Lietuvoje pagrindinė kliūtis, kodėl visuomenė aktyviai nedalyvauja aplinkosaugos klausimų sprendime – teisiniai dalykai.

„Kokiu pagrindu turi bendruomenės tartis su investuotojais? Ar kaip turguje – aš tau tiek, tu man tiek, ar mes vis tiktai tariamės įstatymų pagrindu? Aš manau, kad įstatymų reikia. Visi žinme, kad Lietuva teoriškai yra ratifikavusi Orhuso konvenciją, bet ji praktiškai visiškai neveikia. Nė viena jos nuostata nėra perkelta į Lietuvos įstatymus“, - atkreipė dėmesį J. Markevičienė.

Jos teigimu, Orhuso konvencija nustato vieną svarbų principą, kurio nepaisymas Lietuvoje vietos bendruomenių tarimąsi su investuotojais paverčia niekiniu.
Nesuprantu, kai žmonės specialiai suprimityvina, kad jeigu yra tariamasi, tai kažkas atsineša maišą pinigų ir visi staiga pamiršta, kuo jie buvo įsitikinę, kas jiems svarbu ir galvoja tik apie pinigus.
Ž. Šilėnas

„Pagal Orhuso konvenciją, visuomenė turi dalyvauti sumanymų pirminėje stadijoje. Kada dar nėra priimti jokie sprendimai, kada dar yra visos alternatyvos, kada dar nėra padaryta didelių investicijų. Ką sako Lietuvos teritorijų planavimo įstatymas? Visuomenė dalyvauja paskutinėje sumanymų stadijoje, baigiamuosiuose etapuose. Tai reiškia, kad verslininkai seniai investavo, savivaldybės priėmė krūvas teisės aktų ir tik tuomet leidžiama ateiti visuomenei. Ką ji gali pasakyti, kai techniniai projektai jau parengti? Mūsų bendruomenė ne kartą siūlė ir Seimui, ir Vyriausybei, kad privalomai turi būti svarstoma su visuomene savivaldybės pirminiai dokumentai, nes kitaip yra beprasmiška paskutiniame etape dar kažką visuomenei svarstyti, nes verslininkai jau būna per daug investavę“, - piktinosi Žvėryno bendruomenės atstovė.

Visuomenės dalyvavimą vadina karikatūra

Kitas dalykas, anot J. Markevičienės, į kurį verta atkreipti dėmesį tas, kad paprastai dideli projektai yra suskaidomi mažesnėmis dalimis, tam tikrais etapais. Tokiu būdu tarsi paslepiamas kaupiamasis jų poveikis.

„Pavyzdžiui, Vilniuje statomas vienas pastatas su aikštele 300 automobilių, greta statomas kitas – irgi 300 automobilių. Juos daro skirtingi užsakovai, jų savininkai skirtingi, niekas nesumuoja, kad bendrame rezultate jau bus 600 vietų“, - teigė moteris.
Kristina Markevičienė

Pasak diskusijos dalyvės, liūdina ir dar vienas faktas, kad bet kokie bendruomenių siūlymai nukeliavę į savivaldos institucijas taip ir lieka deramai neapsvarstyti.

„Mūsų teisės aktuose visuomenės siūlymai suformuluoti taip, kad labiau primena karikatūras. Valdžia yra absoliučiai neįpareigota į juos reaguoti, jie atrašo tik formaliai – mes paskaitėme ir nesutinkame. Pagal Orhuso konvenciją, valdžia turėtų pateikti argumentuotus siūlymus ir tai turėtų eiti į dokumentų paketą, jie turėtų būti viešai prieinami, valdžia turėtų paaiškinti, kodėl ji vieno ar kito nedarė. Taigi, kol nesutvarkysime visų įstatymų, o jie nesutvarkomi dėl paprasčiausio nenoro, nieko nebus“, - tikino Žvėryno bendruomenės atstovė.

Mano, kad susitarimuose turi dalyvauti keturios pusės

Kauno technologijų universiteto (KTU) Aplinkos inžinerijos instituto direktorius, profesorius Jurgis Staniškis, klausydamasis diskusijos, taip pat pateikė keletą savo įžvalgų, kaip iš tiesų turėtų vykti investuotojų ir vietos bendruomenių susitarimai, ypač tuomet, kai pagrindiniame dėmesio centre atsiduria aplinkosauginiai dalykai. Jis teigė dalyvavęs ne vienoje dešimtyje tarptautinių darnaus vystymosi projektų, todėl šią sritį pakankamai gerai išmano.
Jurgis Staniškis
„Ekosistema yra amžina, o mes esame tik viena jos rūšis. Mums reikia susitarti, kaip mes turime gyventi, kad ta ekosistema mus pakęstų, priešingu atveju – mūsų greit nebus. Turime susitarti su savo sąžine, nes vagiame ateities kartų likimą. Tartis ne su aplinka reikia, o reikia sutarti patiems. Ir tam yra įvairių metodų. Vienas iš jų yra Living Lab, kada tariasi bent keturios pusės – bendruomenė, vietinė valdžia, verslas ir mokslas. Jie turi susitarti dėl problemos ir tuomet priimti sprendimai visus tenkins“, - kalbėjo profesorius.
Kokiu pagrindu turi bendruomenės tartis su investuotojais? Ar kaip turguje – aš tau tiek, tu man tiek, ar mes vis tiktai tariamės įstatymų pagrindu?
K. Markevičienė

Anot jo, investuotojams atėjus ir tariantis su bendruomenėmis dėl būsimų projektų, labai dažnai pamirštama, kas yra darni plėtra.

„Tvarios plėtros principas labai supaprastintai yra toks: nedaryk nieko kas ekonomiškai neapsimoka, socialiniai nepriimtina, turi neigiamą poveikį aplinkai ir griauna mūsų kultūrinius pagrindus. Jeigu bent viena iš dedamųjų yra neigiama, tokių investicijų mums nereikia“, - savo nuomonę išsakė J. Staniškis.

Investuotojų ir bendruomenių „svoris“ nelygus

Savo ruožtu „Darnaus vystymosi centro“ vadovas, aplinkosaugos ekspertas Liutauras Stoškus kritiškai vertino siūlymus atėjus investuotojams bendruomenėms juos priimti kaip neišvengiamybę ir sutikti su jų siūlymais.

„Sprendimas jau būna priimtas, kad jie vystys vieną ar kitą dalyką, bet siūloma bendruomenėms „susitarti“. Investuotojas turėtų įtikinti bendruomenę, kaip čia viskas bus gerai, bet galbūt bendruomenės turi savų interesų ir visai nesiruošia investuotojų siūlomose darbo vietose dirbti. Jeigu diskusijos bendruomenėse bus modeliuojamos tokiu principu, kad ateina investuotojas ir kažką siūlo, o bendruomenės klausimas – už kiek „parduoti“ tą vietą, matyt, ne toks turėtų būti susitarimas“, - kalbėjo L. Stoškus.

Anot jo, investuotojams derantis su bendruomenėmis, abiejų „svoris“ nėra lygiavertis. „Jeigu kažkas savo nuosavybėje turi tokį pastatą kaip Onos bažnyčia ir jis yra statybininkas, jis galvos, kad šio objekto vertė tokia, kiek kainuoja plytos. Aišku, jūs galite sakyti, kad tas žmogus, kuris pardavinėja bažnyčią, gali pasisamdyti kažką, kas pasakys jos tikrąją vertę, bet niekas negali paneigti tokio fakto, kad tas, kuris duos įvertinimą, nebus pasamdytas to, kuris ruošiasi nupirkti ir dėl to duos neadekvačią vertę“, - savo pasvarstymais diskusijos metu dalijosi aplinkosaugos ekspertas.

Jo teigimu, kai kalbama apie aplinkosaugą, susitarimai tarp bendruomenių ir investuotojų pirmiausiai turėtų būti įvertinami tarptautinių valstybės įsipareigojimų lygmeniu, t. y., kokia egzistuoja aplinkosauginė politika.

„Kai susitarimai liečia aplinkosauginius dalykus, neturėtume visko susiaurinti iki dviejų partnerių susitarimo dėl finansinių išraiškų“, - teigė L. Stoškus.

Valdžia turi daugiau galių nei vargdieniai bendruomenininkai

Žygaičių bendruomenės atstovas taip pat dalyvavęs diskusijoje Jonas Nairanauskas priminė istoriją, kaip prieš gerus trejus metus prasidėjo kalbos, kad reikia tirti ir išgauti skalūnus Tauragės regione. Būtent Žygaičių bendruomenės aktyvumas ir priešiškumas norintiems ateiti investuotojams nusiuntė signalą, kad bendruomenės planuojamas projektas netenkina ir jie savo žemėse žvalgyti šių išteklių neleis.
Jonas Nairanauskas

„Nesitariama vakuume. Jeigu tariamasi dėl ypatingai svarbaus dalyko, mūsų atveju, vandens taršos, tai jau yra viešas interesas. Tokiu atveju turi įsijungti aukštesnioji valdžia, jos galios yra ženkliai didesnės nei vargdienės bendruomenės, nors mes ir giriamės savo gebėjimais, mūsų resursai yra riboti. Valdžią veikia dar ir investuotojas. Tokioje nelygioje kovoje tenka spręsti šį klausimą, ginti viešąjį interesą“, - kalbėjo J. Nairanauskas.

Jis sveikino LLRI surengus diskusiją apie susitarimą dėl aplinkos tarp investuotojų ir vietos bendruomenių, bet tuo pačiu retoriškai klausė, kodėl tai padaryta tik dabar, kodėl teko to laukti net trejus metus.

„Mums niekas nepadėjo užginčyti savo tiesą, kuri šiandien yra daugiau nei akivaizdi. Sprogo tas burbuliukas, išėjo investuotojas ne tik iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos, pasakydamas, kad tai nekonkurencinga aplinka“, - sakė Žygaičių bendruomenės narys.

Pasigenda tarimosi kultūros

Lietuvos žaliųjų judėjimo „Atgaja“ atstovas Linas Vainius diskusijos metu pasisakė ne kartą dalyvavęs įvairiuose investuotojų ir vietos bendruomenių tarimosi procesuose, stebėjęs juos ir iš šalies bei galintis pasakyti, kad tarimosi kultūros mes Lietuvoje vis dar neturime.

„Ką esu matęs, daugiausiai tai buvo įvairūs socialiniai konfliktai arba tarimasis vyko konfliktiškoje aplinkoje, - teigė L. Vainius. - Dažniausiai apie poveikio aplinkai vertinimą arba teritorijų planavimą yra paskelbiama kažkur taip, kad suinteresuoti žmonės kuo mažiau rastų arba pamatytų kuo vėliau, kai jau per vėlu dalyvauti dialoge“.
Linas Vainius
Anot jo, visuomenės dalyvavimas sprendžiant aktualius aplinkosauginius klausimus jų gyvenamojoje teritorijoje dažnai niekur nenuveda, žmonės nusivilia, nes į jų nuomonę niekas nekreipia dėmesio. Kaip vieną charakteringiausių to pavyzdžių L. Vainius mini buvusį referendumą dėl atominės elektrinės.
Ekosistema yra amžina, o mes esame tik viena jos rūšis. Mums reikia susitarti, kaip mes turime gyventi, kad ta ekosistema mus pakęstų, priešingu atveju – mūsų greit nebus.
J. Staniškis

„Visuomenės sprendimas dažnai yra negerbiamas, pavyzdžiui, Visagino atominės elektrinės projektas. Referendumu pasakyta, kad atominės energetikos visuomenė nepageidauja, aukščiausio lygio politikai, įskaitant prezidentę, toliau apie tai kalba, tarsi to referendumo nebuvo, tarsi rezultatas būtų neaiškus. Tada ir galvoji – kam tas dalyvavimo spektaklis, koks čia yra tarimasis?“ - retorinius klausimus kėlė žaliųjų judėjimo atstovas.

Jis pabrėžė pastebėjęs ir dar vieną negerą dalyką, kad kai investuotojas tariamai tariasi su vietos bendruomene dažnai naudoja agresyvų toną.

„Pavyzdžiui, kai kurių investuotojų atstovai vaikšto po namus pas žmones, gąsdina, sako – tavo namas medinis, žinau, kur tavo vaikai mokosi. Tai yra tikri atvejai iš gyvenimo“, - tikino L. Vainius.

Anot jo, jeigu investuotojas nuo pat pradžių bendrautų su vietiniais draugišku tonu, galbūt socialinių konfiktų būtų galima ir išvengti.

LLRI: nėra taip, kad kažkas atsineša maišą pinigų ir kažkas iškart parsiduoda

Savo ruožtu LLRI prezidentas Žilvinas Šilėnas diskusijos metu atsakydamas į replikas, kad susitarimai tarp investuotojų ir vietos bendruomenių vyksta nelygiaverčiais pagrindais, nes vieni turi daugiau informacijos už kitus, pabrėžė pastebintis visuomenėje daug nepasitikėjimo, kuris dažnai trukdo įgyvendinti svarbius projektus.

„Kai kalbame, kad reikia įtraukti bendruomenes, iškart susiauriname tai iki to, kad kažkas kažką pardavinės ir parsidavinės. Žygaičių pavyzdys rodo, kad jiems rūpi aplinka, kurioje gyvena. Nesuprantu, kai žmonės specialiai suprimityvina, kad jeigu yra tariamasi, tai kažkas atsineša maišą pinigų ir visi staiga pamiršta, kuo jie buvo įsitikinę, kas jiems svarbu ir galvoja tik apie pinigus“, - kritikams oponavo Ž. Šilėnas.
Žilvinas Šilėnas

Anot jo, kalbant apie tvarų vystymąsi, dažnai akcentuojamas tvarumas, tačiau pamirštamas vystymasis: „Tvarus vystymąsis nėra tas pats kaip visiškai nieko nedarymas. Mūsų projekto esmė – įtraukti vietines bendruomenes, kad apie vietines problemas kalbėtųsi tie, kurie arčiausiai ten gyvena ir tas vietines problemas patiria“, - savo poziciją išdėstė Ž. Šilėnas.

Diskusijoje gerosiomis praktikomis, kaip investuotojams ir vietinėms bendruomenėms pavyksta susitarti pasidalijo ir svečiai iš Šiaurės šalių – Norvegijos, Estijos ir Švedijos. Jie visi akcentavo kelis svarbius momentus. Pirma, teisinę bazę, nuo kurios pradedamos visos tarimosi procedūros, t. y. aplinkosauginius įsipareigojimus tarptautiniu šalių lygmeniu ir antra, aktyvų pačių piliečių dalyvavimą tų klausimų sprendime, kurie jiems yra svarbūs.