Išskirtiniame GRYNAS.lt interviu EK narė atskleidė, kokie svarbiausi tikslai yra keliami klimato politikai Europoje ir kaip prie šių tikslų įgyvendinimo gali prisidėti Lietuva.
Primename, kad diskusija su EK nare C. Hedegaard vyks gegužės 22 d. 11.00–13.00 val. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, Vilniuje. Išsami renginio programa ČIA.
Jei dalyvauti negalite - užduokite komisarei klausimą! GRYNAS.lt pasirūpins, kad trys įdomiausi klausimai komisarei bus užduoti diskusijos metu. Atsakymus į klausimus publikuosime atskirai.
Klausimą galite užduoti GRYNAS.lt „Facebook“ puslapyje.
- Esate EK narė, atsakinga už klimato politiką. Ar galite įvardyti tris pagrindinius tikslus, kurie yra keliami klimato politikai ir veiksmus, kurių planuojama imtis šiuos tikslus įgyvendinant?
- Mano pagrindinis tikslas – kad ES būtų pasaulinė lyderė teršalų kiekio mažinimo ir mažo CO2 kiekio technologijų kūrimo srityse. Tai atitinka Europos interesus ir yra būtina ekonomikos augimo sąlyga. Todėl jau dabar nagrinėjame, ką turime padaryti iki 2030 ir 2050 m.
Trečia, Europos tikslas – pasiekti susitarimą dėl aktyvesnės kovos su klimato kaita pasauliniu lygmeniu, nes tai vienintelis būdas užtikrinti, kad pasaulinė temperatūra nepadidėtų daugiau kaip dviem laipsniais, ir užkirsti kelią neigiamam klimato kaitos poveikiui. Siekiame, kad toks susitarimas būtų sudarytas iki 2015 m. pabaigos.
- Viename interviu esate pasakiusi, kad „yra vienas dalykas, kurį galime ir turime atlikti geriau – įrodyti žmonėms, verslui, vyriausybėms, kad tęsiant veiklas kaip įprasta – tai bus nuostolinga“. Ar galite paaiškinti šią mintį? Kokiais būdais būtų efektyviausia žmonėms įrodyti šio teiginio pagrįstumą?
- Tai atsakymas teigiantiems, kad negalime kovoti su klimato kaita, nes tai per brangu. Žinoma, veiksmų vykdymas visada kainuoja, tačiau tyrimai rodo, kad pavojingos klimato kaitos prevencijos kaina žmonių ir ekonomikos atžvilgiu bus daug kartų mažesnė nei leidimas klimato kaitai įsismarkauti ir sukelti dar didesnę destrukciją.
Padėtis, kai niekas nekeičiama, Europai neatsieina pigiai, nes daug mokame už importuojamą energiją. 2011 m. vien už importuojamą naftą mokėjome po beveik 1 mlrd. eurų per dieną (3,45 mlrd. Lt), o bendras prekybos deficitas sudarė 150 mlrd. eurų (517 mlrd. Lt). Todėl nesiimti veiksmų būtų brangi klaida. Stengiamės šią mintį perduoti visuomenei visais komunikacijos kanalais, įskaitant dabar vykdomą kampaniją „Tau patinkantis pasaulis. Tavo mėgstamas klimatas“.
- Jeigu veiksime, kol dar yra laiko, rytojus gali būti daug žadantis – išmanūs miestai, išmanusis transportas, smagios technologijos. Visa tai skamba viliojančiai, tačiau ko gali imtis mažos šalys, tokios kaip Lietuva, kurios neturi daug finansinių pajėgumų bei aukštos kvalifikacijos specialistų, galinčių prisidėti prie naujausių technologijų įdiegimo kasdieniame žmonių gyvenime?
- Lietuva gal ir neturi pajėgumų pirmauti, tačiau ji gali sekti, ką daro kiti, ir perimti gerąją patirtį. Tai pabrėžiu ir per kampaniją „Tau patinkantis pasaulis. Tavo mėgstamas klimatas“: Europos Sąjungoje jau yra daugybė puikių idėjų ir sprendimų, kuriuos gali pritaikyti vyriausybės, pramonininkai ir pavieniai piliečiai. Tereikia pasidalyti žiniomis ir patirtimi. Gegužės 22 d. atvykstu į Vilnių aptarti tai su jumis.
- Visa Europa kalba apie transporto priemones, varomas elektra, taip pat diskutuojama apie biokuro panaudojimo galimybes, saulės ir vėjo energetiką. Didelės šalys, tokios kaip Vokietija, Ispanija, Prancūzija gali sau leisti dideles investicijas į visas šias naujoves, tačiau ką daryti Rytų Europos šalims (tarp jų ir Lietuvai): skolintis papildomų finansų ir sekti šių šalių pavyzdžiu, ar luktelėti, kol šios technologijos atpigs?
- Žinoma, į naująsias technologijas daugiausia investuos pagrindinės transporto priemones gaminančios šalys. Vis dėlto šalys, kurios nėra didelės gamintojos, gali skatinti šių technologijų diegimą, pavyzdžiui, taikydamos mokesčių paskatas perkantiems ar vairuojantiems mažai teršalų išmetančius automobilius. Be to, yra keli europiniai fondai, kuriais gali pasinaudoti Rytų Europos šalys, investuodamos į atsinaujinančiųjų išteklių energiją.
- Lietuva susiduria su atliekų rūšiavimo problemomis. Mūsų valdžia per 14 metų jau išleido apie 10 mln. litų įvairioms informacinėms kompanijoms, kaip reikėtų rūšiuoti atliekas, tačiau iki šiol turime itin prastą situaciją – 9 iš 10 šiukšlių keliauja į sąvartynus. Gal jūs iš šalies galite pasakyti, ką darome netinkamai, kodėl rūšiavimo sistema mūsų šalyje neveikia taip, kaip turėtų veikti?
- Mano kolega Janezas Potočnikas – už aplinką atsakingas Europos Komisijos narys – ėmėsi padėti Lietuvai ir kitoms valstybėms narėms spręsti atliekų srities problemas. Jis inicijavo procesą, pagal kurį neseniai parengti šalims pritaikyti planai, kuriuose pateikiama praktinių rekomendacijų, kaip gerinti padėtį.
Pagrindinės rekomendacijos Lietuvai – įvesti mokesčius už atliekų vežimą į sąvartynus ir deginimą, kad atliekų perdirbimas taptų ekonomiškai perspektyvus. Įplaukos iš tų mokesčių turėtų būti naudojamos perdirbamų atliekų rūšiavimo programoms rengti arba esamoms remti. Tikiuosi, kad Lietuva įtrauks šias ir kitas rekomendacijas į nacionalinį atliekų tvarkymo planą, kurį turi parengti šiais metais.
- Europos Parlamentas neseniai vykusiame balsavime atmetė pasiūlymą didinti taršos leidimų kainas. Kai kurie kritikai šį sprendimą įvertino kaip žingsnį, silpninantį klimato politikai iškeltus tikslus. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?
- Europos Parlamento balsavimas, kurį minite, tėra vienas proceso etapas. Tai dar ne galutinis sprendimas. Mūsų pasiūlymas tebegalioja ir yra intensyviai svarstomas Europos Sąjungos (ES) Taryboje ir Europos Parlamente. Manau, kad šis pasiūlymas yra esminė mūsų strategijos padidinti Europos anglies dioksido rinkos efektyvumą dalis, ir tikiuosi, kad pasiūlymas bus netrukus patvirtintas.
- Lietuvoje neturime mokesčių už taršius automobilius. Kokia praktika galioja kitose Europos šalyse? Ar turėtume ir mes įsivesti tokius mokesčius?
Automobilių tarša, žinoma, yra viena problemų, tačiau mokesčių struktūra įvairiose šalyse skiriasi. Pavyzdžiui, dideliems automobiliams, kurie išmeta daugiau teršalų, gali būti nustatyti proporcingai didesni mokesčiai, o mažesniems automobiliams, kurie išmeta mažiau teršalų, – mažesni. Mokesčiai gali būti nustatomi pagal išmetamą anglies dioksido ar kitų teršalų kiekį arba pagal išmetamą kelių rūšių teršalų kiekį. Šiuo metu daug vyriausybių nori spręsti automobilių taršos problemą, ir kiekviena valstybė narė gali pasirinkti, kaip ją spręsti – taikant mokesčius ar kitas priemones.
- 2012 m. ES įsigaliojo anglies dvideginio išmetimo mokestis lėktuvams. Šiemet aviacijos kompanijos jau gaus pirmąsias sąskaitas, kai tik bus suskaičiuoti visi išmetimai. Kiek tikimasi surinkti pinigų ir kam jie bus panaudojami?
- Tai nėra mokestis – aviaciją įtraukėme į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą. Pagal šią sistemą yra nustatyta viso galimo išmesti anglies dioksido kiekio riba ir kasmet ši riba mažinama, taigi mažinamas ir išmetamųjų teršalų kiekis. Šios sistemos dalyviai moka už savo sukeltos taršos mastą. Taigi, pati sistema labai skiriasi nuo mokesčio – mokestis nesukurtų tokių pačių paskatų, kurias numatėme įdiegę ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir pramonė nematytų priežasčių, kodėl turėtų tapti ekologiškesnė, siekti tausesnės bei labiau energiją taupančios gamybos ir mažinti atliekų kiekį.
Kalbant apie aviaciją, reikia pasakyti, kad įplaukos iš ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemos atiteks valstybėms narėms, o jos EK praneš, kaip tas lėšas išleidžia. Apskritai šios įplaukos bus naudojamos kovoti su klimato kaita ES ir trečiosiose valstybėse, mažinti išmetamą šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį, prisitaikyti prie klimato kaitos poveikio ES ir trečiosiose valstybėse, ypač besivystančiose šalyse, finansuoti klimato kaitos švelninimo bei prisitaikymo prie jos mokslinius tyrimus, ypač aeronautikos ir oro transporto srityse, mažinti išmetamųjų teršalų kiekį naudojantis mažai teršalų išmetančiu transportu ir vykdyti kovos su miškų naikinimu priemones.
- Visi mes tarsi žinome ir suprantame, kaip turėtume gyventi, kad savo planetą išsaugotume ateities kartoms. Tačiau daugelis nepaisome principų, kurie vestų link darnesnės gyvensenos, nes tai reikalauja pastangų, noro ir laiko. Lietuvoje kartais žmonės juokauja, kad greitai valdžia lieps susimokėti ir už orą, kuriuo kvėpuojame. Nors tai tėra nekaltas juokelis, bet gal visgi ir jame yra tiesos – jeigu apmokestintume viską, kuo naudojamės, galbūt paskatintume žmones naudotis tam tikrais dalykais mažiau? Ką jūs manote apie tokias alternatyvas?
- Turime apmokestinti teršėjus – taigi turime apmokestinti ne tai, ką uždirbame, bet tai, ką sudeginame. Tačiau turime tai daryti protingai, pasinaudodami novatoriškais apmokestinimo mechanizmais ir anglies dioksido rinkomis. Taip surinksime papildomų lėšų investicijoms į tvarią plėtrą, ypač mažiau pasiturinčiose ES valstybėse narėse ir besivystančiose šalyse.
Europoje, taikant ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą, mokama už išmetamą anglies dioksido kiekį, ir ši sistema veikia. Kadangi reikia mokėti už taršą, sukūrėme nuolatinę paskatą mažinti išmetamųjų teršalų kiekį, o tai skatina inovacijas ir investicijas į naujas technologijas. Todėl mes ne tik mažiname išmetamųjų teršalų kiekį, bet ir skatiname savo ekonomiką ir mokslinius tyrimus.
- Ačiū už pokalbį.
