Šeštadienį Pietų Korėjoje prasidedančioje pasaulinėje parodoje „Expo 2012“ kaip nepriklausoma valstybė Lietuva dalyvaus jau dešimtąjį kartą. Du kartus šioje parodoje dalyvavome tarpukariu, septynerius – po 1990-ųjų, o debiutavome 1900-aisiais dar Rusijos imperijos sudėtyje. Kaip mūsų šalis atrodė „Expo“ parodose iki 1940-ųjų? Kuo buvome išskirtiniai? Kokie sunkumai lydėjo tautiečius? Pastaruosius metus „Expo“ parodos yra apie aplinkosaugą. Organizatoriai duoda vieną temą ir šalys bando įvykdyti reikalavimus. Globalinio atšilimo, klimato kaitos, ekologinių nelaimių, bioįvairovės nykimo amžiuje tai svarbi iniciatyva ir „Expo“ užsibrėžė tikslą toliau skleisti ekologiškas idėjas, skiepyti meilę ir pagarbą aplinkai bei gamtai. Tačiau tokia „Expo“buvo ne visada. Kaip atrodė paviljonai anksčiau, kai dar pasauliui negrėsė ekologinės nelaimės?
Tuometinių Lietuvos pristatymų pasaulinėse parodose vaizdas įvairialypis. Istorinių asmenybių portretai, stilizuotas kryžius, Rūpintojėlis, nuotraukos su šalies peizažais bei žmonių kasdienybe – tai tik keletas faktų iš trijų pasaulinių parodų, kuriose pirmą kartą skambėjo Lietuvos vardas.
1900-ieji: trobelė, žemėlapiai, Vytis
Pirmą kartą Lietuvos vardas pasaulinėje parodoje nuskambėjo 1900-aisiais Paryžiuje. Tuomet carinės Rusijos okupuota Lietuva negalėjo dalyvauti kaip nepriklausoma valstybė, tačiau apie nepriklausomybę svajojanti Lietuvos inteligentija ir Amerikos lietuviai pasirūpino, kad apie Lietuvą pasauliui būtų priminta.
Prisiglausta Prancūzijos Kultūros ministerijos Etnografiniame muziejuje. Specialiai parodai buvo pagaminta kaimo trobelė su trimis sienomis, paviljono sienos nukabinėtos Lietuvos valdovų nuotraukomis, istoriniais, etnografiniais, ekonominiais žemėlapiais. Juose buvo ir nubrėžti keliai, kuriais lietuviški laikraščiai turi keliauti į Lietuvą. Ant sienos kabėjo Vytis.
Prisiglausta Prancūzijos Kultūros ministerijos Etnografiniame muziejuje. Specialiai parodai buvo pagaminta kaimo trobelė su trimis sienomis, paviljono sienos nukabinėtos Lietuvos valdovų nuotraukomis, istoriniais, etnografiniais, ekonominiais žemėlapiais.
Trobos kambarį primenančioje erdvėje buvo rodomi Lietuvos kaimo vaizdai atkuriant vienos lietuvių šeimos gyvenimą – paviljone vaikštinėjo tautiniais drabužiais apsirengę lietuviai, tarpusavyje šnekučiavosi, moterys dengė stalą.
Tąkart parodai išleista apie 3 tūkst. dolerių, kuriuos surinko Amerikos lietuviai ir lietuviško laikraščio „Varpas“ redakcija.
1937-ieji: estų ginklai, latvių parketas, lietuvių kryžius
Atgavusi laisvę 1918-aisiais, tarptautinėse „Expo“ parodose Lietuva neskubėjo dalyvauti. Pirmą kartą kaip nepriklausoma valstybė mūsų šalis pasirodė Paryžiuje 1937-aisiais.
Ši „Moderninio gyvenimo, meno ir technikos tarptautinė paroda" truko 185 dienas ir buvo didžiausia kada nors iki tol rengta paroda. Joje dalyvavo 46 valstybės, tarp jų – nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga. Parodą aplankė 31 mln. žmonių.
Lietuva kartu su Latvija ir Estija tąkart turėjo bendrą paviljoną. Jame estai išsiskyrė leopardų kailiais stilizuotais nacionalinės ginkluotės elementais, latviai - raudonu parketu, o lietuviai - seno ąžuolo stilizuotu kryžiumi, simbolizuojančiu Lietuvos kelių kryžkeles. Dokumentuose minimas Vytauto Kašubos ir Juozo Mikėno išdrožtas monumentalus Rūpintojėlis.
Lietuviai į parodą atsivežė iškilių menininkų darbų, kurie parodoje buvo įvertinti. Net 44 lietuvių menininkai tąkart apdovanoti didžiausiais prizais, aukso, sidabro, bronzos medaliais, garbės diplomais.
Paroda turėjo ir gana aiškiai įvardytą tikslą. Specialiai parodai lietuvių kalba išleistoje knygelėje “Paris 1937. Exposition Internationale” nurodoma, kad renginio uždavinys – “suruošti susiartinimo ir taikos manifestaciją, stengiantis tautų tarpe praplėsti ne tik ekonominį bendradarbiavimą, bet ir pasikeisti idėjomis bei simpatijomis".
Šiai parodai ispanų tapytojas Pablo Picasso nutapė garsiąją Gerniką (“Guernica") - 3.5x7.8 metrų dydžio paveikslą ant sienos. Taip menininkas protestavo prieš Vokietijos antpuolį ir baskų miesto subombardavimą 1937-aisiais Ispanijos pilietinio karo metu.
Dokumentuose teigiama, kad bene didžiausią įspūdį parodos lankytojams turėjo palikti naktinė parodos programa, kai visos gatvės, paviljonai, Eifelio bokštas susiliedavo į bendrą šviesos srautą ir kartu su šviečiančiais fontanais, fejerverkais ir garsais sukurdavo įspūdingą reginį.
1939-ieji: nuotraukos su žmonių kasdienybe
Antrą kartą kaip nepriklausoma valstybė „Expo“ parodoje Lietuva dalyvavo prieš pat nepriklausomybės praradimą - 1939-ųjų balandžio-spalio mėnesiais, kai paroda vyko Jungtinių Valstijų mieste Niujorke. Kaip pastebi istorikai, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, renginys Lietuvai turėjo ir didžiulį diplomatinę prasmę – parodos lankytojams parodė, kad Lietuva tebeegzistuoja pasaulio politiniame žemėlapyje.
Dalelės Lietuvos atvežimas į Ameriką buvo tarsi simbolinė galimybė Amerikos lietuviams pasijusti tikrais lietuviais.
Amerikiečiai į pasaulinę parodą tąkart sugebėjo pritraukti daugiau valstybių nei prieš kelerius metus prancūzai – parodoje dalyvavo 62 valstybės, šešiolika daugiau nei 1937-aisiais. Tiesa, Niujorke vykusios parodos organizatoriai prancūzams nusileido lankytojų skaičiumi. Parodoje už Atlanto apsilankė apie 27 milijonus, kai Paryžiuje - apie 31 mln. žmonių.
Niujorke vykusios parodos Lietuvos paviljono generaline komisare paskirta ankstesnės parodos rengimo komiteto pirmininkė, užsienio reikalų ministerijos darbuotoja Amerikos lietuvė Magdalena Avietėnaitė. Tuo metu tai buvo aukščiausias pareigas šalyje užėmusi moteris.
M.Avietėnaitės pastangomis anglų kalba išleista skrajutė apie Lietuvą. Joje - daug informacijos apie šalies istoriją, ekonomikos pasiekimus, sportą, kultūrą ir švietimą, Lietuvos paviljoną. Skaičius ir žodžius iliustravo nuotraukos su šalies vaizdais, žmonių kasdienybe.
Lietuvos nacionalinei dienai buvo išleista knygelė, kurioje - visų šalies paviljoną parėmusiųjų pavardės, taip pat pavadinimai visų draugijų, chorų, klubų, centrų, kurie prisidėjo organizuojant Lietuvos nacionalinę dieną.
„Galimybė pasijusti tikrais lietuviais“
Istorikai išskiria kelis Lietuvos dalyvavimo 1939-ųjų parodoje tikslus. Vienu pagrindinių laikomas siekis supažinti kitų valstybių gyventojus su mažyte šalimi prie Baltijos jūros, kadaise turėjusią įspūdingą istoriją ir išlaikiusia gilias tradicijas, o kartu siekiančią sparčios modernizacijos.
Kartu norėta pasinaudoti galimybe ir pareikšti padėką JAV, kurios jau buvo tapusios antraisiais namais beveik milijonui lietuvių. Trečiasis tikslas – išlaikyti artimus ryšius su tautiečiais už Atlanto. Dalis lietuviais save vadinusių JAV gyventojų iš tiesų nė karto nebuvo lankęsi tėvų ar senelių gimtinėje. Todėl dalelės Lietuvos atvežimas į Ameriką buvo tarsi simbolinė galimybė Amerikos lietuviams pasijusti tikrais lietuviais.
Tuometinių Lietuvos pristatymų pasaulinėse parodose vaizdas įvairialypis. Istorinių asmenybių portretai, stilizuotas kryžius, Rūpintojėlis, nuotraukos su šalies peizažais bei žmonių kasdienybe – tai tik keletas faktų iš trijų pasaulinių parodų, kuriose pirmą kartą skambėjo Lietuvos vardas.
Amerikos lietuviai taip pat aktyviai prisidėjo prie Lietuvos dalyvavimo parodoje - jie finansavo dalį šalies dalyvavimo parodoje išlaidų, išspausdino kelias knygeles apie parodą ir patį Niujorką. Pavyzdžiui, Amerikos lietuvių dienraštis „Laisvė" išleido albumą su parodos paviljonų, Niujorko žymių vietų vaizdais. Dienraštis siekė, kad leidinys būtų ne tik kokybiškas, bet ir pigus, kad kuo daugiau lietuvių Amerikoje ir Lietuvoje jį galėtų įsigyti.
Glaudų Lietuvos bei Amerikos lietuvių bendradarbiavimą visos parodos metu parodo ir šis faktas - rugsėjo 10-osios Lietuvos nacionalinės dienos programą Niujorke ruošė lietuviai kartu su tėvynainiais, gyvenančiais Amerikoje. Komitetas buvo sudarytas iš „organizacijų, lojalių JAV, lietuvių tautai ir Lietuvai".
Beje, Niujorko parodoje buvo rodomas pirmasis lietuviškas garsinis marionečių filmas - Stasio Ušinsko „Storulio sapnas" (1938 m.). Jis saugomas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Šį filmą stebėti galėjo 2008 m. vasario 21-24 dienomis Vilniuje vykusios knygų mugės lankytojai.
Eksponatai tebegrįžta į Lietuvą
Tautiečiams besirūpinant sėkmingu Lietuvos pristatymu už Atlanto, Lietuvoje vyravo kitokios nuotaikos.
Rugsėjo 1-ąją Vokietija pradėjo karinius veiksmus Lietuvos pašonėje - kaimyninėje Lenkijoje. Po poros savaičių rugsėjo 17-ąją Lietuvoje buvo paskelbta dalinė mobilizacija, o mėnesio pabaigoje Sovietų Sąjunga Lietuvos Vyriausybei pasiūlė pasirašyti savitarpio pagalbos sutartį. Artėjo Lietuvos okupacija.
Taigi prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dauguma Niujorko parodoje pristatytų Lietuvos eksponatų taip ir liko Jungtinėse Valstijose.
Amerikos lietuviams pagailo be priežiūros daržinėje paliktų lietuvių darbų, tad jų iniciatyva jie buvo perduoti Amerikos lietuvių kultūros archyvui. Jis šiuo metu yra Putname, Konektikuto valstijoje.
Kiti eksponatai po Nepriklausomybės atgavimo 1990-aisiais iš lėto grįžta į Lietuvą. Petro Kalpoko paveikslas "Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimas 1918 m" iš Lietuvos ambasados Vašingtone 2007 metais grąžintas į Lietuvą ir saugomas Signatarų namuose Vilniuje.
