Žalioji politika Lietuvoje turi gilias šaknis. Senovės lietuviai tikėjo, kad žemė - neišsenkamas gyvybingumo šaltinis. Šį tikėjimą protėviai stiprino ne tik įvairiomis apeigomis, bet ir kasdienine pagarba aplinkai, kurioje gyvena. Šiandien Lietuvoje apeigos jau grimzta į praeitį, o kartu ir požiūris į žemę. Deja, ne į gerąją pusę, ko nepasakysi apie kitas, išsivysčiusias šalis – jose žemė ir aplinka saugoma itin kruopščiai. Tik formos dabar kitokios.

Pavyzdžiui, vienas akivaizdžiausių aplinkos taršos pavyzdžių - panaudotos taros surinkimas. Su stikline tara mūsų šalyje dar šiaip taip, nes ją surenka būriai „savanorių“ mėlynomis nosimis, tačiau metalinė ir plastikinė tara - sublizga kiekviename atokesniame pakampyje, vos tik saulutė pirmąjį sniegą ištirpdo...

Nepamatysi panašaus vaizdo nei Danijoje, kurioje teko dažnai lankytis, nei daugelyje kitų šalių – ten prekybos centruose įrengti panaudotos metalinės, plastikinės ir stiklinės taros supirkimo automatai. O kas mums trukdo tai daryti? Juo labiau, kad iš gamintojų ar importuotojų renkamas mokestis už aplinkos taršą... Nereikėtų tuomet ne tik savo laiką atgyvenusių žemės garbinimo akcijų, bet ir pavasarinės talkos tebūtų tik simbolinės. O gal čia reikia „politinės valios“?

Kitas pavyzdys, keistina – netobula mūsų pašalpų mokėjimo sistema. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vienas jų – Vengrija. Važiuojant praėjusią vasarą per Vengriją, nustebino būreliai žmonių kiekviename kaime, gyvenvietėje: vieni šlavė, kiti šiukšles rinko, tvoras taisė, ar kitaip aplinką tvarkė... Pasirodo, pagal šios šalies įstatymus nuo pernai pašalpa bedarbiams „už dyką“ nedalijama – reikia užsidirbti.

Antra vertus taip skatinama didesnė pagarba žemei. Juk galima tiek kaime, tiek ir mieste rasti aplinkos tvarkymo darbų, kuriais būtų tiesiogiai kuriamos materialines vertybes. Kad ir atliekų rūšiavimas... Gerai pagalvojus, čia gali būti niša, nors ir nedideliam, „biudžeto skylių“ lopymui...
Tačiau blogiausia - akiai nematoma žemės tarša cheminėmis priemonėmis.

Tarša nitratais, fosfatais, sunkiaisiais metalais. Tiesa, jau daugiau nei du dešimtmečius Lietuvoje propaguojama ekologinė žemdirbystė, mokamos kompensacijos už negautą produkciją. Bet ir čia nesusipratimai: kuo toliau, tuo daugiau tokių reikalavimų ir apribojimų, kokių nenumato net ES reglamentai ir kitose ES šalyse jų net nėra. Todėl nepatogiai pasijunti, kuomet lieki nesuprastas kolegų iš kitų šalių, paklausęs, kaip ten pas juos vienu ar kitu atveju daroma.

Kodėl taip vyksta, atsakymų galima rasti daug. Vienam taisyklių kūrėjui galbūt su ekologinė gamyba siejasi vaikystės romantiką primenantis natūrinis ūkelis, o kitas, pavydžiai „svetimus pinigėlius“ skaičiuoja... Tačiau žemdirbiams – tai išgyvenimo klausimas, į kurį reikia žiūrėti jautriai - brandaus specialisto žvilgsniu. Keistai atrodo, sakysim, reikalavimai dėl piktžolėtumo, kurie netaikomi įprastiniam ūkiui, gal būt perlenkiami reikalavimai ir dėl sėjomainų – ūkininkas pats suinteresuotas palaikyti derlingą dirvožemį, tačiau ypač daug keblumų atsiranda, kuomet šie reikalavimai keičiami kelis kartus metuose.

Ar neapviliami žemdirbių lūkesčiai: juk sutartys sudaromos penkeriems metams... Kuriozinis reikalavimas laisvos rinkos ekonomikos valstybei dėl minimalaus realizuotos produkcijos kiekio. Supraskime, kad ir čia galioja rinkos dėsnis. Tuo tarpu Lietuvoje tokios mažos algos, nekalbant jau apie pensijas, kad ir labiausiai norėdamas ne kiekvienas valioja nusipirkti norimą produktą. Kai žmonės prasigyvens – realizacija savaime pagyvės. Todėl mes privalome nenusižengti pasaulinei tendencijai ir žiūrėti į ekologinę gamybą, pirmiausia, kaip į agrarinės aplinkosaugos, kaip į sveikatinimo priemonę. Supraskime, kad išmokos už ekologinę gamybą – tai ne išlaidos, o netiesioginės pajamos į biudžetą, nes sutaupome ekologijos ir sveikatos apsaugos srityse.

Deja, dalies mūsų teisės bazės kūrėjų požiūris į žaliąją politiką dar trumparegis. Atrodo, nurinkom pavasarį šiukšles, suprantama, ten kur jos matosi, ir gyvename toliau ramūs, tarsi Velykinę išpažintį atlikę, nė nejausdami, kaip skęstame savo pačių atliekose...