Naujausią Europos Komisijos (EK) ataskaitą apie komunalinių atliekų tvarkymą ir mūsų laimėjimus bei nesėkmes paprašėme pakomentuoti Aplinkos ministerijos Atliekų departamento Atliekų valdymo skyriaus vedėjos Ramintos Radavičienės.
– EK ataskaitoje atrodome nekaip, tačiau senosios Europos Sąjungos (ES) narės šį darbą dirba jau seniai. Vis dėlto ir Lietuvoje yra teigiamų pokyčių?
– Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į kriterijus, pagal kuriuos šalys buvo vertinamos. Pavyzdžiui, sukurti atliekų prevencijos programą šalį narę įpareigoja 2008 metų direktyva. Terminas, iki kurio reikia parengti programą, – 2013 metų pabaiga, ir mes ją rengiame. Dauguma ES valstybių taip pat šios programos neturi. Žinoma, EK valia tokius tyrimus atlikti, tačiau didesnį dėmesį reikėtų skirti duomenų šaltiniams, kuriais naudojamasi.
– Bet kokie tyrimai turi paklaidą, tačiau kokia yra reali padėtis?
– Nesistengiant teisintis ir žiūrint į plikus skaičius galima pasakyti, kad nesame tarp labai aukštus rodiklius demonstruojančių šalių. Kita vertus, kol žmogus egzistuos, tol bus ši problema, ir jei kas mano, kad vienas žmogus ar viena valstybės institucija gali viską pakeisti, klysta. Šiandien galėtume objektyviai pasigirti, kad Lietuva turi atliekų tvarkymo strategiją, yra užsibrėžusi tikslus ir numačiusi priemones tiems tikslams pasiekti. Pirmiausia įgyvendinami investiciniai projektai leis atliekas tvarkyti kitaip. Net tai, kad išmokome atliekas surinkti į sąvartynus, – didžiulis laimėjimas, nes dar prieš 5–7 metus to nemokėjome. Žmonės buvo palikti likimo valiai ir kaip išmanė, taip su atliekomis tvarkėsi. Be to, atliekų kiekis padidėjo staiga – sovietų laikais nebuvo nei tiek prekių, nei tiek pakuočių. Su šiais pokyčiais turi įvykti ir mūsų mentaliteto pokyčiai. Beje, atliekoms tvarkyti kitaip reikia didžiulių investicijų, būtinai atliekų tvarkymo infrastruktūrai sukurti naudojame ES lėšas.
– Išsivysčiusios šalys atsisveikina su sąvartynais, o mes juos statome. Galbūt nėra kitos išeities?
– Dar visai neseniai Lietuvoje buvo 800 sąvartynų ir šiukšlynų, šiandien jų yra 11. Modernių, atitinkančių ES reikalavimus, saugių aplinkai ir žmonių sveikatai. Ir tai mums – neabejotinas laimėjimas. Nuo 2009 metų vidurio atliekų šalinimas reikalavimų neatitinkančiuose sąvartynuose turėjo būti nutrauktas, ir tai buvo padaryta. Išmokus atliekas surinkti, galima planuoti tolesnius žingsnius, tvarkyti jas kitaip.
– Veikiama ir lengvesne kryptimi – stengiamasi sumažinti atliekų kiekį. Kaip mums sekasi šioje srityje?
– Niekas negalėtų paneigti, kad antrinių žaliavų rūšiavimo konteinerių smarkiai padaugėjo. Savivaldybėms skirta lėšų individualių valdų atliekų rūšiavimo konteineriukams. Šiemet dauguma regionų už ES lėšas perka biologiškai skaidžių atliekų kompostavimo konteinerių. Taip pat įgyvendinami investiciniai projektai, statomi rūšiavimo, biologiškai skaidžių atliekų apdorojimo įrenginiai. Privačiomis lėšomis kuriami atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumai, iš netinkamų perdirbti, tačiau energetinę vertę turinčių atliekų bus gaminama energija. Mes tikrai žinome, ko mums trūksta ir ką turime daryti, bet daug kas priklauso ir nuo visų mūsų sąmoningumo.
– Iš tikrųjų ar mums sekasi rūšiuoti šiukšles?
– Rūšiavimo kultūra neišplinta per kelerius metus. Be to, labai gajus mitas, kad rūšiuoti – neverta, nes šiukšlės esą vis tiek keliauja į bendrą sąvartyną. Tai labai blaško ir demotyvuoja žmones. Neneigiu, kad to nėra pasitaikę, tačiau šiais laikais antrinių atliekų kainos yra smarkiai šoktelėjusios, ir visiškai nesuprantu, koks turi būti neūkiškas atliekų surinkėjas, kad atsisakytų šių pajamų ir rizikuotų gauti 2 000 litų baudą. Be to, gali netekti teisės verstis šia veikla. Tad jei žmonės pastebi tokius atvejus, raginčiau netylėti. Žinoma, ir mūsų pramonės gamintojai turi stengtis naudoti pakuotes, kurios saugios aplinkai, lengvai perdirbamos, kiek galima mažesnio svorio, o jei įmanoma, jų išvis išvengti.
– Ar ES nespaudžia gamintojų dėl pakuočių? Juk jos ir sudaro didžiąją dalį bėdos...
– Dėl gamintojų atsakomybės taikymo dalis reikalavimų nustatyta ES lygiu, tačiau paliekama nemažai teisių valstybei pačiai spręsti dėl konkrečių šio principo įgyvendinimo formų ir priemonių. Tačiau norint išlaikyti Lietuvos gamintojų konkurencingumą, griežtinant reikalavimus svarbu išlaikyti pusiausvyrą. Yra atsakingų gamintojų, kurie patys imasi iniciatyvos šioje srityje.
– Dar norėčiau paklausti, kas yra komunalinių atliekų atskyrimas nuo vartojimo, už ką Lietuva gavo žalią vėliavėlę, o „žaliausia“ šalis Austrija – raudoną?
– Komunalinių atliekų susidarymui didžiausią įtaką turi vartojimas: perku prekę – palieku atliekas. ES tikslas – panaikinti šią priklausomybę, t. y. siekti, kad atliekų kiekis nedidėtų taip smarkiai kaip šalies gerovė.