Valymo įrenginių efektyvumas: itin žemas arba siekia nulį
Pramonės ir namų ūkių nuotekos iš Kaliningrado srities miestų nuteka į artimiausias upes arba tiesiai į jūrą. Jos pasiekia Kaliningrado ir Kuršių nerijos įlankas ir galiausiai įteka į Baltijos jūrą. Taigi kaimynų teršalų poveikį pajunta ne tik Kaliningrado sritis, bet ir Lietuva, Lenkija bei visas Baltijos jūros regionas.
„Standartinė problema, su kuria susiduria beveik visi Kaliningrado nuotekų valymo įrenginiai, - tai, kad juos rekonstruojant ar statant naujai užstringama paskutiniame etape, t. y. kai jau reikia įrenginius paleisti darbui. Tai sukelia įtarimų. Politikai stengiasi kaip įmanoma ilgiau atidėlioti įrenginių paleidimą. O kai galiausiai jie paleidžiami, išlenda defektai – paaiškėja, kad kažkas neveikia arba, kad įrenginiai neturi tų funkcijų, dėl kurių jie buvo statyti. Taigi pastatomi įrenginiai, kurie neveikia taip, kaip turėtų veikti“, - tokią išvadą daro tyrimą atlikusios organizacijos „Transparency International-Russia“ vadovė Ilya Shumanov.
Ką tyrė?
Antikorupcinius tyrimus atliekanti „Transparency International-Russia“ kartu su aplinkosaugine nevyriausybine organizacija „Ecological Organization June 5th” ėmėsi tyrimo nustatyti, koks nuotekų valymo įrenginių Kaliningrado srityje efektyvumas. Pasirinkti dviejų miestelių Gusevo ir Polesko nuotekų valymo įrenginiai.
„Paprasčiausias metodas ištirti, kaip valymo įrenginiai išvalo vandenį, – paimti vandens mėginius prieš jam patenkant į valymą ir po jo. Tačiau tai, kas išteka iš valymo įrenginių, vis dar patenka į aptvertą įmonės, kuri vykdo valymo darbus, teritoriją, todėl norint paimti mėginius, būtų būtinas įmonės vadovų sutikimas tokius tyrimus atlikti oficialiai. Taigi tyrėjai pasirinko kitą kelią – jie išvalyto vandens mėginius ėmė iš tolimesnių vandens nutekėjimo šaltinių, kurie tiesiogiai išteka iš valymo įrenginių išleistuvų. Šie vandens mėginių rodikliai laboratorijoje buvo sulyginti su rodikliais, kurie įrašyti valymo įrenginių dokumentacijoje – t. y. ten, kur apibrėžta, kiek iš tiesų valymo įrenginys pajėgus išvalyti teršalų.
Pastatė ir „pradingo“
2014 metais jau minėtas gubernatorius N. Tsukano rado lėšų prie valymo įrenginių įrengti papildomus biologinio valymo įrenginius, kurie, ekspertų teigimu, reikalingi tik tuo atveju, jei neveikia pagrindinis valymo įrenginys. Iš viso Gusevo miestui nuotekų valymo įrenginiai kainavo įspūdingą sumą – daugiau kaip 6,5 mln. eurų. Skaičiuojama, kad šie valymo įrenginiai aplinkai kasdien padaro žalą, lygią 427 mln. rublių.
Pirma „pamiršo“ įrengti kai ką būtino, o paskui dar buvo „apvogti“
Tyrėjų dėmesio akiratyje atsidūrė ir kito Kaliningrado srities miestelio Polesko nuotekų valymo įrenginiai. Pirma, jie buvo statomi stebėtinai ilgą laiką – penkerius metus. O paskui dar ketverius atidėliojamas jų paleidimas. Projekto dokumentacijoje atrasta įdomių detalių, pavyzdžiui, projekto priėmimo aktą pasirašė vietos savivaldos administracijos direktoriaus pavaduotojas, kuris pažymi, kad tarp projekto dizainerių ir rangovų trūko susikalbėjimo. Pasirodo, kad projekto dizaineriai „pamiršo“ suprojektuoti nuotekų surinkimo talpą ir jos montavimo darbus įtraukti į projekto sąmatą, o projekto rangovai atidėliojo šio defekto pataisymo darbus. Kol objektas dar nebuvo pabaigtas, jį netikėtai „apvogė“, vagys išsinešė itin brangią elektroniką. Žinoma, vagys taip ir nebuvo rasti, tačiau tik vėliau išlindo dar vienas kuriozinis faktas – policijai apie šią vagystę niekas taip ir nepranešė, o objekto statytojai brangią elektroniką pastato viduje saugojo tik keliomis spynomis, pasiteisinimas - „nebuvo pinigų samdyti apsaugos darbuotojus“.
Po oficialaus nuotekų valymo įrenginių atidarymo buvo paimti ir mėginiai, kurių rezultatai nustebino – vanduo prieš valymą netgi buvo švaresnis nei po jo. Paaiškėjo, kad oficialių pareigūnų paimti mėginiai buvo iš „ne tos vietos“. Atradus tikruosius vamzdžius, kuriais teka išvalytas vanduo buvo akivaizdu iš pirmo žvilgsnio, kad jis yra užterštas – vanduo buvo pieno spalvos su pilkomis, rudomis nuosėdomis.
Tyrėjai, reziumuodami atliktus tyrimus, konstatuoja, kad Kaliningrado srities valymo įrenginiai susiduria su trimis didžiausiomis bėdomis. Pirma, netinkamai parenkamas valymo įrenginių pajėgumas, neatsižvelgiama į realią situaciją, kiek nuotekų reikalinga išvalyti. Kai apkrova yra per didelė, teršalai negali būti efektyviai išvalomi. Antra, tam, kad valymo įrenginiai tinkamai funkcionuotų, būtina nuolatinė jų priežiūra, tai reiškia, kad atitinkamai apmokyti darbuotojai turėtų nuolat vykdyti nuotekų valymo monitoringą ir stebėseną. Ir trečia, bene svarbiausia išvada, kurią daro „Transparency International-Russia“ tyrėjai, tam, kad valymo įrenginiai valytų nuotekas, būtina, kad jie realiai dirbtų. Užfiksuoti atvejai, kai valymo įrenginių sistemoje veikia tik nuotekų rezervuaras ir pompa, kuri pumpuoja į jį vandenį. Tokiu būdu „taupomi“ resursai – nereikia darbuotojų, laboratorijos, kurioje būtų vykdomi tyrimai, nenaudojama elektra, o mokestis už nuotekų valymo įrenginių eksploataciją vis tiek gyventojams skaičiuojamas.
Aplinkos ministerija: tai gali būti įmanoma
Pasiteiravus, ką apie teršalų iš Kaliningrado tikimybę pasiekti Baltijos jūrą ir Nemuno upių baseiną, mano Aplinkos ministerija, Vandenų departamento direktorė Agnė Kniežaitė-Gofmanė patvirtino, kad tokia tikimybė iš tiesų galima, ypač, jei kaimynai prastai valo savo nuotekas.
„Mūsų nuomone, tai įmanoma. Tarša priklauso nuo gyventojų skaičiaus, vykdomų ūkinių gamybinių veiklų atitinkamuose miestuose ir nuotekų valymo įrenginių pajėgumų. Nevalant nuotekų, įmanomas ir dar didesnis nuotekų užterštumas“, - teigė ji. Anot specialistės, jeigu pateikta informacija yra teisinga, situaciją vertintina vienareikšmiškai neigiamai.
„Manome, kad tai yra neleistino lygmens neigiamas poveikis vandens telkiniams, nors šiuolaikinės technologijos geba užtikrinti tinkamą nuotekų išvalymą. Atkreipiame dėmesį, kad Baltijos jūros aplinkos apsaugos komisija (Helsinkio komisija - HELCOM) patvirtino kiekvienai Baltijos jūros šaliai azoto ir fosforo mažinimo tikslus, siekiant kovoti su pagrindine Baltijos jūros aplinkos būklės problema - eutrofikacija. Šie tikslai labai ambicingi ir šalys deda labai daug pastangų, norėdamos juos įgyvendinti. Paskaičiuota, kad nuo 2000 iki 2013 m. į Lietuvos vandentvarkos sektorių investuota apie 2,9 mlrd. litų (apie 840 milijonų eurų) ES lėšų“, - sakė A. Kniežaitė-Gofmanė.
2012 m. į aplinką su nuotekomis buvo išleista apie 1400 tonų organinių teršalų (arba 76 proc. mažiau negu 2000 m.), apie 1760 tonų azoto (arba 52 proc. mažiau negu 2000 m.) ir apie 130 tonų fosforo junginių (arba beveik 80 proc. mažiau negu 2000 m.).
„Tačiau jei kaimynai, su kuriais dalinamės Nemuno upės baseiną ir Baltijos jūrą, nesiims tokių pat griežtų priemonių, mūsų veiksmų neužteks, siekiat geros šių vandens telkinių būklės“, - patikino Vandenų departamento direktorė.
Iš rusų nesulaukia žinių nuo 2010 m.
Paklausta, ar Lietuva bendradarbiauja su Kaliningradu šiuo klausimu, ji pripažino, kad tokios iniciatyvos pastaraisiais metais eina tik iš Lietuvos pusės.
„Su Rusijos federacija esame pasirašę dvišalius susitarimus dėl bendradarbiavimo aplinkosaugos srityje, kuriais įsipareigojome keistis informacija apie aplinkos būklės monitoringo duomenis ir teršalų išmetimus. Pažymėtina, kad pastaraisiais metais duomenis teikia tik Lietuvos pusė. Paskutiniai mūsų gauti duomenys yra už 2010 m. Lietuva paskutinį kartą duomenis teikė už 2012 m. (naujesnius duomenis turėsime tik šiais metais). Šiais metais buvo nusiųstas paklausimas (kaimynams - red. past.) dėl tolimesnio duomenų apsikeitimo vykdymo. 2015-03-03 gautas atsakymas, kad sprendimas dėl duomenų teikimo svarstomas ir bus priimamas Maskvoje“, - sakė A. Kniežaitė-Gofmanė.
Vis dėlto, jos teigimu, planuojama kreiptis į Rusijos Federacijos atsakingas institucijas, prašant pateikti informaciją apie Kaliningrado srities nuotekų, patenkančių į Nemuno upės baseiną ir Baltijos jūrą, kokybę.
Penkių lietuvių mokslininkų niekas į Rusiją daryti tyrimų neįsileistų
Gamtos tyrimų centro Geoaplinkos tyrimų laboratorijos vadovas Kęstutis Jokšas, paklaustas apie galimus teršalus, patenkančius į Lietuvą iš Kaliningrado srities, pripažino, kad apie tai kalbėti labai sunku, nes niekas objektyvių tyrimų šiuo klausimu nėra daręs daugiau nei dvidešimt metų.
„Tai yra tik burbulo pūtimas, grynos spėlionės pagal sovietinių laikų analogus. Faktinių įrodymų niekas neturi, taigi pilstyti iš tuščio į kiaurą nėra jokio reikalo“, - atvirai sakė mokslininkas.
Jo teigimu, kad vyktų bendradarbiavimas tarp mokslo institucijų, būtinas finansavimas iš abiejų šalių pusių: „Vieno ar penkių lietuvių mokslininkų niekas į Rusiją neįleis daryti tyrimų, o jeigu daryti tyrimus, tai turi būti bendra komanda, rusų-lietuvių ir galbūt tarptautinių ekspertų, kad paskui nebūtų spekuliacijų“, - teigė K. Jokšas.
O paklaustas, kaip vertina Lietuvos vandens telkinių kokybę, ar situacija gerėja, mokslininkas sutiko, kad jeigu lygintume su tuo, kas buvo prieš dvidešimt metų, dabar vandenys yra žymiai švaresni. Vis dėlto jeigu vienų teršalų mažėja, atsiranda vis naujų, kitų teršalų rizikų.
„Jeigu palygintume, kas buvo prieš 20-25 metus, tendencija eina gerėjimo linkme, bet dar 25-30 metų bus užterštumo padidėjimas, jis tik palaipsniui mažės, niekas taip greitai nevyksta, - kalbėjo pašnekovas. - Nuotekų valyklos niekada pilnai neišvalys (teršalų – red. past.), tik tam tikrą dalį. Visiškai išvalyti neįmanoma, jeigu jie bus švarūs nuo vieno parametro, bus užteršti kitais. Kaip pavyzdį galiu pasakyti naujas medžiagas, kurios atsiranda ir jų niekas nėra tyręs. Naujų medžiagų yra maži kiekiai, bet jos žymiai pavojingesnės negu azoto-fosforo junginiai. Pavyzdžiui, vaistų likučiai ir pan.“.
