„Karšti“ miškininkų metai: miškai degė daugiau nei 600 kartų

Miško žemės plotas Lietuvoje, sausio 1-os dienos duomenimis, sudaro 2169,8 tūkst. hektarų ir, palyginti su 2010 m. duomenimis, padidėjo 10 tūkst. hektarų. Bendras šalies miškingumas jau siekia 33,2 procentus. Lietuvos miškuose sukaupta daugiau kaip 490 mln. kubinių metrų medžių stiebų medienos, kurios kasmet miškuose užauga dar apie 16 mln. kubinių metrų. Laimei, šįmet didžiąją dalį šio turto pavyko apsaugoti nuo kasmetinių miško gaisrų.

Pušynų mediena yra paklausi ir ji greičiau realizuojama, tačiau kartu pušynai ir greičiau užsiliepsnoja, todėl vasarą jie sukelia ženkliai daugiau rūpesčių nei kiti medynai. Miškai sausuoju metu laikotarpiu ištisą parą stebimi, o pušynai - ypač.

Todėl vasara miškininkams itin atsakingas laikas, nes Lietuvoje apie 40 proc. visų miškų yra didelio, 23 proc. - vidutinio ir 37 proc. - mažo gamtinio degumo. Lietuvoje kasmet vidutiniškai kyla 600-800 miško gaisrų, kurie pažeidžia apie 300 hektarų miškų.

Degė dažniau, bet sunaikino mažiau plotų

Nuolatinės pastangos, siekiant užtikrinti operatyvų miško gaisrų gesinimą, duoda rezultatų - praėjusiais metais miškininkai džiaugėsi, jog miško gaisrų būta nedaug. 2012 metais iki rugsėjo 12 d. šalyje buvo užregistruota 80 miško gaisrų. Gaisrus pavykdavo iš karto lokalizuoti ir užgesinti, todėl jie paveikė tik 20,28 hektarų plotą.  Visgi šie metai miškininkams buvo „karštesni“ nei praėję - miškų urėdijų priešgaisrinės komandos bei miškų pareigūnai, pagal gautus pranešimus apie kilusius miško gaisrus į gaisravietes vyko daugiau nei 600 kartų, užregistruota 118 miško gaisrų.

Nepaisant padidėjusio gaisringumo, lyginant su ankstesniais laikotarpiais, miško gaisrų padaromi nuostoliai gerokai mažesni, nes dabar gaisrai laiku pastebimi, greitai lokalizuojami ir užgesinami. Siekiant išvengti ugnies padaromų nuostolių, 24 iš 42 šalies miškų urėdijų, pasinaudoję ES parama, įrengė automatines miškų stebėjimo sistemas, visose šalies miškų urėdijose vasaros metu veikia priešgaisrinės tarnybos.

Miškų priešgaisrinei apsaugai šalies urėdijos kasmet išleidžia 5 mln. Lt nuosavų lėšų, iš jų priešgaisrinių sargų ir gaisrų gesinimo komandų išlaikymui - 3-3,5 mln.lt. Beje, Lietuva - vienintelė Europos šalis, kurioje miško gaisrų gesinimas yra miškininkų kompetencija.

Gaisrai ten, kur lankytojai

Tiesa, ne visiems miškininkams šis kryžius vienodai sunkus, kadangi teritoriniu požiūriu miškai šalyje pasiskirstę labai netolygiai. Daugiausia miškų yra pietrytinėje Lietuvos dalyje, kur plyti kadaise Lietuvos kunigaikščių mėgtos medžioklės vietos - Nemenčinės ir Bezdonių miškai. Ir dabar šio regiono miškai vieni vaizdingiausių Lietuvoje - į urėdijos ribas įeina dalis Asvejos ir Labanoro regioninių parkų ir net 17 įvairių draustinių.

Vis dėlto, čia didžiąją dalį miškų sudaro itin degūs pušynai. Vien šiais metais urėdijos tvarkomuose plotuose kilo devyni miško gaisrai – daugiausia Lietuvoje. Racionalaus miškų valdymo ir sėkmingų prevencijos priemonių dėka Nemenčinės miškininkai sėkmingai sprendžia šį klausimą ir vidutinis vieno miško gaisro pažeistas plotas tesudarė tik 0,28 hektaro.

Miškininkų darbą ženkliai apsunkina tai, kad didžioji šios urėdijos miškų dalis yra Vilniaus miesto rekreacinėje zonoje ir sulaukia daugiau lankytojų nei kitos teritorijos – kaip žinia, dalis miško gaisrų kyla būtent dėl neatsargių lankytojų.

Kitas itin daug rūpesčių sukeliantis faktorius – pavasariniai miško gaisrai, kylantys dėl degančios pernykštės žolės. Suprantama, pasitaiko ir padegimų, ir savaiminio užsiliepsnojimo atvejų, tačiau pastebima, kad nemaža dalis tokių, kasmet išdegančių plotų yra mažo našumo ar apleistose žemėse, nes žemės ūkis tokiose žemėse nekonkurencingas, o dėl klaidų, padarytų stojant į ES, išmokos ne už visus juos mokamos. Šiandien niekas negali paaiškinti kodėl iš 3,5 mln. ha Lietuvoje buvusių žemės ūkio naudmenų stojant į ES buvo deklaruota vos 2,5 mln. hektarų.

Parama pradėta skirti nuo 2010- ųjų

Be abejo, tokias nenašias ar netinkamas žemės ūkio veiklai žemes žemes galima užsodinti mišku ir sutvarkyti, bet čia susiduriama su keistu paramos skirstytojų požiūriu į miškus, o kažkas net yra pasakęs: „miškas - ne šventa karvė“.

Tiesa, Lietuvos aplinkosaugos strategijos veiksmų programoje, kaip vienas iš aplinkosaugos prioritetų, numatytas miškų plotų didinimas, o Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programoje (toliau – Programa) numatyta nemažai priemonių, susijusių su šalies miškingumo didinimu. Tačiau, pasižvalgę Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos interneto svetainėje, įsitikinsime, kad ne visas jas vienodai sėkmingai sekėsi įgyvendinti.

Pvz., Programos priemonėje „Miškų ekoniminės vertės didinimas“ 2007-2013 m. programiniam laikotarpiui buvo numatyta 50,782 mln. Lt paramos, tačiau 2007 m. ir 2008 m. pagal šią priemonę paramos niekas negavo, 2009 m. išmokėta vos 6 tūkst. Lt. Tik 2010 m. reikalai pajudėjo - buvo išmokėta 3,29 mln. litų.

Truputį geriau sekėsi įsisavinti Programos priemonės „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“, pagal kurią minėtam programiniam laikotarpiui skirta 511,07 mln. Lt, paramos lėšas.

Siekdami paspartinti apleistų ir nenašių žemių apželdinimą mišku, tai atlikti pasisiūlė valstybinių miškų miškininkai, tačiau čia iškilo kita problema. Mat, didžioji dalis tokių žemių turi šeimininką, kuris turi teisę elgtis su savo žeme taip, kaip jis nori. Tačiau dirbti jam tokias žemes neapsimoka, atiduoti už dyką, suprantama, nenori. Tai ir laukia kasmet „baltų dūmų nuometu“ pasipuošdami tie apleisti plotai, kurių jau daug kur ir naudmenomis pavadinti nebeišeina.

Džiugu, kad vadovavimą Žemės ūkio ministerijai perėmus prof. V. Juknai, atsirado ir naujas požiūris į kaimo rėmimą. Reikia tikėtis, kad ir minėtieji klausimai spręsis geriau - mažės apleistų žemių ir išsisklaidys kasmet Lietuvos miškams grąsinantis „pavasarinis dūmas“ virš apleistų laukų.

Juo labiau, kad paskutiniu metu vis svaresnį žodį šiuo klausimu taria Lietuvos ūkininkai, o Lietuvos kaimo plėtros programose nuolat numatoma įvairių priemonių, susijusių su šalies miškingumo didinimu.