Nenustebkite - tiesa apie mėsos sektorių ir kiaulių auginimą gali šokiruoti, kadangi ji nė iš tolo nepanaši į tai, kas kartais pateikiama kaip realybė.
Jei prieš dėdami kiaulienos patiekalo kasnį į burną stabtelite prisiminę visas apie mėsą girdėtas baisybes, greičiausiai žinote legendas, sukurtas žmonių, kurie nėra matę ar lankęsi tikruose šiuolaikinės kiaulininkystės fermose.
Žingsnis po žingsnio atskleidžiame uždangą, po kuria kiaules auginančius ūkininkus paslėpė galimai savų interesų turinčių sąmokslo teorijų autoriai. Kaip gi iš tiesų Lietuvoje auginamos kiaulės?
Kiaulės gerai auga tada, kai gerai jaučiasi
Europos Sąjungos šalių, tarp jų - ir Lietuvos, kiaulininkystės ūkius griežtai ir reguliariai prižiūri daugybė institucijų: Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, regioniniai aplinkos apsaugos departamentai, visuomenės sveikatos centrai, kurie rūpinasi gyvūnų gerove ir sveikatos apsauga.
Periodiškai apsilankantys Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai suskaičiuoja kiaules ir įsitikina, kad jų nebūtų daugiau, negu leidžia ploto normos ir užtikrina, kad būtų laikomasi kitų gyvūnų gerovės reikalavimų.
Gyvūnų gerovės normos sukurtos tam, kad garantuotų patogias sąlygas ūkiuose laikomoms kiaulėms. Tačiau augintojai jų laikosi ne tik dėl to, kad taip nurodyta. Jei kiaulių auginimo kompleksai nesudarys geriausių sąlygų savo gyvūnams, jos prasčiau jausis ir mažės jų produktyvumas. Kiaulės gerai auga tada, kai gerai jaučiasi.
Mėgstamiausi žaislai - kamuoliukai
Kadangi kiaulės negali prakaituoti, fermose privalo palaikoma tam tikra oro temperatūra. Gyvūnų gerovės normose taip pat nustatyta, koks gardo plotas yra skiriamas kiekvienai kiaulei, atsižvelgiant į jos svorį.
Normos užtikrina ir tai, kad kiaulės gautų pakankamai švaraus vandens ir geros kokybės pašaro, ir netgi tai, kad kiaulės turėtų kamuoliukų ar kitokių žaislų patenkinti įgimtam smalsumui.
Švarūs gyvūnai
Nors kiaulės iš prigimties yra švarą mėgstantys gyvūnai, kurių „virtuvė” ir „tualetas” yra skirtingose gardo pusėse, visuose kiaulių laikymo patalpose „tualeto” grindų dalis yra su grotelėmis. Taip palaikoma švara, nes dėl grotelių mėšlas nesilaiko paviršiuje, o iškart patenka į požemines srutų surinkimo sistemas. Grotelės yra smulkios, kad gyvūnas nesusižalotų.
Be to, grindis fermos darbuotojai nuolat valo, o patalpas - plauna ir dezinfekuoja po kiekvieno produkcijos ciklo.
Antibiotikai reikštų verslo žlugimą
Deja, bet kiaulės, kaip ir žmonės, kartais suserga, o kartais - susižeidžia. Tokiu atveju ligoti gyvūnai atskiriami į atskirą gardą. Priklausomai nuo ligos, gydymui gali būti naudojami antimikrobiniai bei nuskausminamieji vaistai – lygiai taip pat, kaip ir gydant žmones.
Tačiau gydyti gyvūnai jokiu būdu nekeliauja į skerdyklą tol, kol nepasibaigė periodas, per kurį iš organizmo pasišalina medikamentų likučiai.
Kiaulieną skerdyklose atidžiai tikrina ta pati Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Jeigu šios tarnybos specialistai kiaulienoje rastų antibiotikų ar kitų neleistinų medžiagų pėdsakų, tokia skerdiena ant vartotojų stalo tiesiog nepatektų.
Kiaulių eksportas į Rusiją šiuo metu uždraustas, tačiau jei antibiotikų Lietuvos kiaulių mėsoje aptiktų Rusijos tarnybos, eksportas iš tokio ūkio būtų kaipmat uždarytas. Tai reikštų didžiulius nuostolius Lietuvoje kiaules auginantiems ūkiams, kuriems Rusija yra svarbiausia eksporto partnerė.
Todėl suprantama, kad jokie kiaulių augintojai nerizikuoja savo verslu be reikalo naudodami vaistus.
Nuo ligų saugo biosauga
Tačiau apsaugoti gyvūnus nuo ligų yra kitų būdų, vadinamų biosaugos priemonėmis. Visas į kiaulių komplekso teritoriją patenkantis transportas ir lankytojai yra registruojami. Fermose dirbantys darbuotojai savo asmeniniuose ūkiuose kiaulių neaugina, jie taip pat nesilanko ir kituose ūkiuose, kur auginamos kiaulės.
Prieš patenkant į kiaulių auginimo patalpas, tiek darbuotojai, tiek lankytojai privalo nusiprausti duše ir apsirengti specialia apranga. Išeidami jie šią aprangą palieka persirengimo patalpose, tada vėl nusiprausia ir po to apsirengia savo rūbais. Taip apsisaugoma nuo ligų pernešimo.
Subalansuota mityba
Gyvūnų gerovės reikalavimai taip pat užtikrina, kad kiaulės mistų ne jovalu, kuriame sudėta tai, kas liko nuo žmonių stalo, o gautų gerai subalansuotą pašarą. Jis susideda iš grūdų mišinio, kurio pagrindas yra kviečiai ir miežiai.
Dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ir žmonės vartoja vitaminus ir maisto papildus, ir kiaulių pašaras yra praturtinamas vitaminais bei mikroelementais.
Kadangi pašarai - pagrindinis kiaulių sveikatą ir gerovę lemiantis veiksnys, pirkdami grūdus kiaules auginantys ūkininkai atidžiai tikrina jų kokybę, įvertina, ar grūdai sausi ir švarūs. Lietuvoje auginamos kiaulės beveik visada minta lietuviškais iš vietinių ūkininkų įsigytais grūdais.
Subalansuoto pašaro paruošimą ir prieinamumą kiaulėms užtikrina modernios automatizuotos šėrimo sistemos, o per automatines girdyklas kiaulės neribotai geria iš artezinių gręžinių tiekiamą vandenį. Jo kokybė reguliariai tikrinama laboratorijoje.
Iki 105 kg užauga per daugiau nei pusmetį
Paršelio kiaulė laukiasi apie 16 savaičių, o jei tiksliai - 3 mėnesius, 3 savaites ir 3 dienas. Nuo motinos atjunkomi 4 savaičių sulaukę paršeliai - tada jie sveria apie 7 kilogramus. Dar 8 savaičių reikia, kad paršelis būtų pakankamai paaugęs tiems atvejams, kai ūkininkas nusprendžia auginti jį kitur ir nori transportuoti į kitą fermą. Toks 3 mėnesių paršelis sveria apie 30 kilogramų.
Kiaulės paprastai yra auginamos iki 105 kg svorio, kadangi skerdyklos yra pritaikytos tam tikro svorio mėsos apdorojimui. 105 kg vadinama „liesa kiaulė” yra kur kas smulkesnė, nei esame pratę matyti kaime, kur kiaulės dažnai auginamos ištisus metus ir dėl to užauga iki 200-250 kg svorio.
Iki šio pardavimui tinkamo svorio - 105 kilogramų - paršelis iš viso užauga per 6-7 mėnesius, o ne 3-4 mėnesius, kaip gali tekti išgirsti iš sąmokslo teorijų šalininkų.
Kiaulės neprakaituoja, todėl temperatūros reguliavimas ypač svarbus
Kadangi kiaulė neturi prakaito liaukų, viena iš svarbiausių sąlygų, leidžiančių kiaulei tinkamai augti ir vystytis, yra pastovi temperatūra.
Tarnybų prižiūrimuose ūkiuose kiaulėms netenka kentėti šaltų žiemų ir karštų vasarų, kaip kad tvartų gyventojoms. Kompleksuose yra pasirūpinama reguliuojama oro temperatūra. Skirtingoms kiaulių grupėms (paršavedėms, jauniems paršeliams) ji nustatoma skirtinga, atsižvelgiant į jų poreikius.
Gyvendama tokiomis sąlygomis ir gaudama subalansuotą pašarą nuo gimimo iki 105 kg kiaulė užauga per 6-7 mėnesius. Jei ne, vadinasi, ji buvo auginama gyvūnų gerovės normų neatitinkančiose sąlygose.
Lieka natūralios trąšos
Šiuolaikiniai kiaulininkystės ūkiai vykdo griežtas atliekų tvarkymo programas. Surinktas kiaulių mėšlas saugomas uždengtose lagūnose, o kiekvieną pavasarį ir rudenį juo nemokamai tręšiami ūkininkų laukai.
Su natūraliu kiaulių mėšlu, kuriuo pakeičiamas laukų tręšimas mineralinėmis trąšomis, į laukus patenka palyginti mažai azoto. Lietuvoje su juo į dirvą patenka net dvidešimt kartų mažiau azoto, nei su mineralinėmis trąšomis.
Taigi kiaulininkystė, kaip ir kitos ūkio šakos, tampa vis modernesnė. Modernumas reiškia būtent stipresnį gyvūnų gerovės užtikrinimą, ir neturi nieko bendro su mistinėmis legendomis apie kiaulių auginimo verslą. Juk geras elgesys su gyvūnais yra mūsų kultūros ir pažangos atspindys. Kiaulių ūkiai dažnai yra kaltinami ne tik žiauriu elgesiu su gyvūnais, bet ir aplinkos teršimu. Tuo tarpu kiaulių mėšlas yra ekologiška trąša. Palyginus su mineralinėmis trąšomis, su mėšlu į dirvožemį patenka daug mažiau azoto.
-Gamtosauga-
