Europos kraštovaizdžio konvencija – tai pirmas tarptautinis susitarimas, kuriuo pabrėžiama kraštovaizdžio reikšmė ir būtinybė giliau, kompleksiškiau žvelgti į mus supantį pasaulį. Konvencija sukurta norint atsiliepti į visuomenės norą gėrėtis gerai sutvarkytu kraštovaizdžiu ir aktyviai dalyvauti jį kuriant, taip pat tikint, kad kraštovaizdis yra svarbiausias asmeninės ir socialinės gerovės elementas ir kad kiekvienam atsiranda jo apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir planavimo teisės ir pareigos. Šis susitarimas buvo pasirašytas 2000 metais spalio 20 d. Florencijoje, Italijoje. Lietuva jį ratifikavo viena pirmųjų 2002 metų spalio 3 dieną, todėl spalis yra tikrai reikšmingas mėnuo kraštovaizdžio specialistams, puoselėtojams ir mylėtojams.
Europos šalys kraštovaizdžio konvencija siekia didesnės savo narių vienybės, idant būtų saugomi ir įgyvendinami jų bendrą paveldą sudarantys idealai ir principai; tvaraus vystymosi, grindžiamo socialinių reikmių, ekonominės veiklos ir aplinkos santykių pusiausvyra ir darna. Šalys pabrėžia, jog kraštovaizdis vaidina svarbų vaidmenį kultūros, ekologijos, aplinkos bei socialinių reikalų srityse ir yra ekonominei veiklai palankus išteklius, kurio apsauga, tvarkymas ir planavimas gali padėti kurti darbo vietas.
Pabrėžiama, jog kraštovaizdis padeda formuoti vietos kultūrą ir yra viena iš pagrindinių Europos gamtos ir kultūros paveldo sudedamųjų dalių, prisidedančių prie žmonių gerovės ir Europos savasties įtvirtinimo; pripažįstama, jog kraštovaizdis yra svarbi gyvenimo kokybės dalis žmonėms visur: miesto ir kaimo, sunykusiose ir gerai sutvarkytose, pripažintose išskirtinio grožio ir įprastinėse vietovėse. Pažymima, kad žemės ūkio, miškininkystės, pramonės ir naudingųjų iškasenų gavybos būdų, taip pat teritorijų planavimo, miestų planavimo, transporto, infrastruktūros, turizmo bei poilsio galimybių raida ir dar bendresniu mastu – pasaulio ekonomikos pokyčiai – daugeliu atveju spartina kraštovaizdžio pokyčius.
Šiuo metu Konvencija ratifikuota 37 šalyse. Šis tarptautinis susitarimas įpareigoja įteisinti kraštovaizdį kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir gamtos paveldo apraišką ir savasties pagrindą, nustatyti ir vykdyti kraštovaizdžio politiką, plėtoti visuomenės, valdžios institucijų ir nevyriausybinių organizacijų žinias apie kraštovaizdžio vertę, vaidmenį ir pokyčius, gerinti kraštovaizdžio pažinimą, priimti apsaugą, tvarkymą ir planavimą reglamentuojančius dokumentus.
Prisimenant, kad jau 10 metų šis tarptautinis susitarimas yra Lietuvos teisinės sistemos dalis, surengtas specialus informacinis seminaras, kuriame savo žiniomis keitėsi žymiausi kraštovaizdžio srities specialistai geografai, kraštovaizdžio architektai, architektai, savivaldybių darbuotojai, bendruomenių lyderiai ir atskiri asmenys. Į „Dainavos“ konferencijų centrą spalio 19 dieną atvyko daugiau nei 180 dalyvių iš savivaldybių, mokslo, mokymo įstaigų, projektavimo įmonių.
Seminaro pradžioje Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras trumpai priminė Europos kraštovaizdžių kaitos tendencijas ir kylančią būtinybę išsaugoti kraštovaizdžio įvairovę, palaikyti jo ekologines, estetines, socialines, ekonomines funkcijas. Minėdamas kertines Konvencijos nuostatas, jis akcentavo, kad šis dokumentas yra skėtinis, įgyvendinamas atsižvelgiant į kiekvienos šalies teisinę sistemą ir mokslo lygį, taip pat kitų šalių gerąją patirtį. Direktorius informavo apie naujausias dėl Europos Sąjungos finansinės paramos numatomas vykdyti veiklas. Tarp 9 veiklų iki 2014 metų pabaigos numatoma parengti nacionalinį kraštovaizdžio tvarkymo planą, želdynų projektavimo ir Želdinių priežiūros, Kraštovaizdžio formavimo metodikas, Kraštovaizdžio gaires keliams ir geležinkeliams, parengti mokslinę studiją ir įvairius planavimo dokumentus Kuršių marių ir Baltijos jūros pakrantėms tvarkyti.
Vienas iš Europos Sąjungos finansuojamų projektų rezultatų – išleista nauja knyga „Europos kraštovaizdžio konvencija. Susiję dokumentai“, kurioje kraštovaizdžio srities specialistai, mokymo ir mokslo įstaigos, studentai ir visi besidomintys gali susipažinti su iki šiol tik anglų kalba ir internetinėje erdvėje prieinamais tekstais. Leidinyje skelbiami ir svarbiausi su Konvencija susiję nacionaliniai teisės aktai, tarp jų – ir Lietuvos Respublikos kraštovaizdžio politikos krypčių aprašas.
Mokslinę informacinio seminaro dalį pradėjęs Vilniaus universiteto profesorius habilituotas daktaras Paulius Kavaliauskas supažindino klausytojus su kraštovaizdžio kokybės samprata, pristatė kraštovaizdžio planavimo metodines naujienas, atkreipė dėmesį į atskiras Konvencijos ir jos įgyvendinimo gairių nuostatas.
Lietuvos kraštovaizdžio architektų sąjungos nariai architektai Liucijus Dringelis ir Albertas Lamauskas pasidalijo įžvalgomis apie miesto viešųjų erdvių bei gyvenamųjų vietovių kraštovaizdžio formavimą Lietuvoje. Vaiva Deveikienė pristatė istorinių želdynų atkūrimo aktualijas visoje Lietuvoje ir Vilniaus mieste.
Apie meno reikšmę įprasminant viešąsias erdves kalbėjo Vilniaus Gedimino technikos universiteto docentas daktaras Tomas Grunskis. Kodėl geriau apsivalo natūraliai vingiuojanti upės vaga, atskleidė Aleksandro Stulginskio universiteto profesorius, habilituotas daktaras Saulius Vaikasas.
Neatsitiktinai daug dėmesio renginyje buvo skirta geriausiems savivaldybių administracijų, viešųjų įstaigų, valstybinių ir savivaldybės parkų direkcijų, įmonių, bendruomenių, asmenų pastarųjų metų projektams kraštovaizdžio apsaugos, naudojimo, tvarkymo ir planavimo srityje aptarti.
Konvencijos įgyvendinimas nėra tik teisiniai valstybių vyriausybių veiksmai. Itin didelė reikšmė Konvencijoje ir jos įgyvendinimo dokumentuose teikiama vietos valdžios institucijų, mokslo ir mokymo įstaigų, nevyriausybinių organizacijų iniciatyvoms kraštovaizdžio apsaugos, tvarkymo, planavimo, atkūrimo srityse skatinti, pabrėžiama kiekvieno žmogaus pilietiškumo ir asmeninės atsakomybės svarba, sakė Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio skyriaus vyriausioji specialistė Giedrė Godienė. Apžvelgdama 2012 metų kraštovaizdžio apsaugos, planavimo, tvarkymo iniciatyvas Lietuvoje, ji akcentavo, kad kraštovaizdžio kokybė yra sudėtingas ir nevienareikšmiškas tikslas.
Išsaugotos kraštovaizdžio vertybės, išlaikytas charakteris, būdingos savybės, sustiprintos funkcijos – tai kūrybingo ir tikslingo apsaugos, tvarkymo, atkūrimo, atnaujinimo, pertvarkymo metodų, įvairių priemonių derinimo rezultatas, neatsiejamas nuo paties kūrėjo – žmogaus tobulėjimo. Kraštovaizdžio kūrėjas ir jo kokybės vertintojas –sveikas ir laimingas žmogus, sąmoningas pilietis, turintis smalsumo ir žinių, neabejingas aplinkos pokyčiams aktyvus teritorijų planavimo proceso dalyvis, vertinantis ir saugantis tai, kas sukuriama. Vertinant kraštovaizdžio projektus ir iniciatyvas dėmesys kreipiamas į tai, kiek jie prisideda prie visos šalies, regiono, vietovės kraštovaizdžio vertybių, charakterio, jo kokybės gerinimo, ar veiklos plėtojamos pagal darnaus vystymosi kriterijus, kaip gilinamos žinios apie kraštovaizdį, kaip prie šių veiklų prisideda bendruomenės, skirtingos visuomenės grupės ir kaip yra užtikrinamas sukurto rezultato palaikymas.
Klausytojai buvo įkvėpti Deglėnų bendruomenės sėkmės ir ryžto, pastangų įrengiant Išnykusių kaimų atminimo parką, galėjo išgirsti Gintaro Karoso požiūrį į kraštovaizdžio kūrimą, darnaus sambūvio tarp gamtos ir kultūros puoselėjimą „Europos parke“.
Kraštovaizdžio vizijos formavimo iniciatyvą į savo rankas perėmusios Gargždų miesto bendruomenės pavyzdys rodo, kad galimas ir kitoks – skaidrus, viešas, gyvas parkų planavimo ir projektavimo modelis. Šiai bendruomenei atstovaujantis architektas Matas Cirtautas mus supažindino su Gargždų miesto parko galimybių studijos rengimo peripetijomis, pasidalijo sėkmingo profesionalų ir visuomenės bendradarbiavimo metodais ir rezultatais.
Įdomiai, vaizdingai, žemaitiška tarme D. Poškos darbus kraštovaizdžio tvarkymo kontekste mums priminė Šilalės Vlado Statkevičiaus muziejaus direktorė Soneta Būdvytienė.
Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius pravėrė duris į sėkmingą Anykščių miesto projektą, kurio ašis – nutiestas įdomus takas kairiojoje Šventosios upės slėnio pusėje.
Utenos miesto parkų kūrimo istorija ir dabartis atgijo uteniškių rodytame filme. Jame žiūrovui pateikta miesto žaliųjų plotų vystymo koncepcija, principai, projektų autoriai Euchrida ir Vytautas Sipavičiai komentuoja parkų įrengimo eigą ir individualius sprendimus, kurie uteniškiams šiandien teikia daug naujų galimybių kokybiškai ilsėtis, sportuoti, daug sužinoti ir grožėtis kraštovaizdžiu, didžiuotis savo gimtuoju miestu.
Kviesdamas apžiūrėti seminaro metu atidarytą Geriausių 2012 m. kraštovaizdžio tvarkymo darbų parodą, Vidmantas Bezaras pažymėjo, jog kraštovaizdžiui formuoti labai reikšmingos ne tik žinios, geros idėjos, specialistų ranka, politinė valia, organizaciniai sugebėjimai, bet ir bendruomenių iniciatyva, žmonių sutelktumas vieningiems tikslams, ilgametis triūsas. Nuolatinė kraštovaizdžio kaita yra vienas svarbiausių jį apibūdinančių charakteristikų. Kaip kis kraštovaizdis – žymia dalimi priklauso ir nuo kiekvieno iš mūsų.
Seminaro, skirto Europos kraštovaizdžio konvencijos ratifikavimo Lietuvoje dešimtmečiui paminėti, metu išsakytos mintys bei Geriausių 2012 m. kraštovaizdžio tvarkymo darbų paroda suteikė naujų minčių, žinių, idėjų visiems, kurie yra neabejingi Lietuvos kraštovaizdžio apsaugai, naudojimui, tvarkymui.
