Lietuvos pajūrio ateitis: 12 m aukščio pylimai ir betonuotos pakrantės?

Mokslininkai konstatuoja, kad Baltijos jūros krantus stipriai veikia erozija, jų būklė tik blogėja ir tai kelia didžiulį susirūpinimą. Šią problemą jie detaliai ištyrė ir aprašė studijoje „Baltijos jūros krantų erozijos problemų analizė ir sprendimo būdai“. Studijos pagrindiniai aspektai trumpai pristatyti penktadienį vykusioje spaudos konferencijoje.

Ar mūsų laukia Olandijos likimas?

Baltijos jūros krantų eroziją spartina Lietuvos pajūryje karts nuo karto siaučiantys uraganai, audros, taip pat ženklią įtaką daro jūrinė indusrija, žmogaus veiklos nulemti veiksniai. Lietuvos pajūryje iki 1999 metų siautę uraganai nebuvo vadinami vardais, tačiau vienas didesniųjų fiksuotas 1967 m., tuomet pajūrys buvo nusiaubtas labai žymiu mastu. Vėliau sekė dar keturi didesni uraganai - Anatolijus (1999), Elvinas (2005), Kirilas (2007 m.) ir Feliksas (2015).

„Reikia prisitaikyti, stebėti ir adaptuotis, - paklaustas, kokie sprendimo būdai, siekiant apsaugoti pajūrį nuo audrų ir erozijos, yra galimi sakė Lietuvos mokslų akademijos narys profesorius, studijos darbo vadovas Algimantas Grigelis. - Prognozuoti uraganus galima maždaug prieš savaitę, o kas bus prieš metus skelbia prognozes Tarptautinė Klimato kaitos komisija. Prognozės yra tokios, kad šiltės žemės temperatūra, kils pasaulinių vandenynų lygis ir šitie procesai yra labai susiję ir labai veikia uraganus”.

Uraganų skaitlingumas Lietuvos pajūryje nedidėja, bet pastebima, kad didėja jų galia ir trukmė. Jeigu seniau uraganas vykdavo keturias-penkias valandas, dabar kartais užsitęsia ir kelias paras.

Citata

Anot profesoriaus, tie, kas nugyvens iki 2050 metų, lietuviškajame pajūryje jau matys pylimus, kurie stabdys audrų sukeltas jūros bangas ir neleis apsemti didesnių pajūrio teritorijų.

„Tokie pylimai Olandijoje pradėti statyti XVIII amžiaus pabaigoje ir dabar jie jau yra išauginti iki 12 metrų aukščio ir olandai už jų puikiausiai gyvena. Arba reikės betonuoti pakrantes ir tokiu būdu gintis nuo uragano ir vandens kilimo“, - prognozavo mokslininkas. Vis dėlto jis pabrėžė, kad studijoje tokie pasiūlymai neteikti, nes tam dar per anksti.

„Tačiau tam, ko gero, reiktų ruoštis“, - sutiko A. Grigelis.

Savo ruožtu studijos bendrautoris mokslų daktaras dr. Petras Zemlys pristatymo metu teigė, kad jeigu norime turėti Palangos paplūdimį, turime jį maitinti smėliu ir tai daryti pastoviai.

„Reikia turėti omenyje, kad gyvename Baltijos jūros pakrantėje, kur turime didžiausią banguotumą, jis yra maksimalus. Taigi smėlio papildymo priemonės yra efektyvios, bet tik tam tikrą laiką. Tas priemones mes turime taikyti nuolat, o tai reikalauja investicijų“, - konstatavo P. Zemlys.

Daugiausiai nerimo - dėl pirmosios Melnragės

Mokslininkų parengtoje studijoje yra aptariama situacija ir pirmojoje Melnragėje prie šiaurinio molo. Ši zona yra įvardijama kaip viena pažeidžiamiausių, daugiausiai paveiki uragano neigiamiems padariniams.

„Šiai zonai įtaką turi ne tik klimatas, didelis banguotumas, bet ir uosto vartai. Šita zona yra nuolat išplaunama. Studijos autorių nuomone, šitos zonos problemos turėtų būti sprendžiamos jau drastiškai, palyginus su Palanga. Čia išplovimas niekada nesumažės ir jeigu mes bandytume taikyti taip vadinamas minkštas priemones (smėlio papildymą – red. past.), tai visada reikalautų didžiulių investicijų, taigi natūralus smėlio papildymas labai ribotas. Ten reikėtų taikyti kietąsias priemones – tokias kaip bangolaužiai, bunos, bet ir jos ne ką pagelbėtų – ten jau reikėtų betono ir asfalto, sutvirtinti krantą, galbūt užpilti smėliu ir jį praplatinti ir padaryti rekreacinę, aktyvaus poilsio zoną – kavines ir pan.“, - kalbėjo P. Zemlys.

Tie, kas nugyvens iki 2050 metų, jau matys pylimus, kurie stabdys audrų metų sukeltas jūros bangas ir neleistų apsemti didesnių pajūrio teritorijų.

Citata

„Paskutiniai uraganai, ypač Feliksas, parodė, kad Melnragės paplūdimiai yra silpnoji vieta“, - su kolegos nuomone sutiko ir profesorius A. Grigelis.

Profesorė Inga Dailidienė studijos pristatymo metu atkreipė dėmesį, kad Lietuvos pajūrio kranto linija yra labai trumpa, vos 90 kilometrų. Todėl tiek rekreaciniu, tiek ekonominiu, tiek gamtiniu požiūriu joje juntama didelė apkrova.

„Labai karštas taškas - pirmoji Melnragė. Ten uostą teks ne tik gilinti, bet ir keisti vartus, juos ilginti. Vadinasi, uosto dinamika keisis taip, kad išplovimai bus dar didesni. Ten yra ne tik komercinė, bet ir rekreacinė zona, todėl drastiškos priemonės tokios kaip gamtos pakeitimas tokioje saugotinoje teritorijoje yra per drastiškos, tarkime cementuoti pakrantę. Turėsime rasti sprendimus kartu – tiek uostas, tiek ir mokslininkai“, - sakė I. Dailidienė.

Jos teigimu, uraganų skaitlingumas Lietuvos pajūryje nedidėja, bet pastebima, kad didėja uraganų  galia ir trukmė. Jeigu seniau uraganas vykdavo keturias-penkias valandas, dabar kartais užsitęsia ir kelias paras.