Liūdna žinia žuvies mėgėjams: netrukus vandenynai primins bevaisę dykumą

Trims milijardams pasaulio gyventojų jūros gėrybės, įskaitant žuvis, yra itin svarbi ar net svarbiausia mitybos dalis, tačiau dėl pernelyg intensyvios žvejybos žuvų trūkumą galime pajusti jau visai netrukus, praneša portalas washingtonpost.com. Prognozuojama, jog vienu pagrindinių šios problemos sprendimo būdų gali tapti žuvų ir jūros gėrybių auginimas ūkiuose, tačiau ir ši auganti maisto pramonės šaka susiduria su dideliu aplinkosaugininkų pasipriešinimu.

Nebėra paukščių, nes nebeliko žuvies

Vakarų valstybėse didžioji dalis žuvų yra importuojamos: Europos Sąjungoje 65 proc., o JAV net 90 proc. visos suvartojamos žuvies yra pagauta ar užauginta kitur. Tačiau pasaulio jūrų ištekliai yra naudojami tokiu tempu, jog dabartiniai žvejybos mastai ilgai neišsilaikys. Kai kurių populiarių žuvų sugaunama keliais ar net keliasdešimt kartų mažiau nei prieš kelis dešimtmečius, o kai kurioms populiacijoms apskritai gresia išnykimas. 

Mokslininkų teigimu, jeigu ir toliau žvejosime taip intensyviai, neleisdami vandenynams atsigauti, šie jau 2050 m. gali priminti bevaisę dykumą. Pasaulio gyventojų skaičius ir toliau auga, taigi žuvies pritrūkti galime ir dar anksčiau.

Tokias tendencijas rodo paskutiniai duomenys: 2010 m. atliktas Jūrinių organizmų surašymas nustatė, jog 90 proc. didžiųjų žuvų populiacijų yra išnykę, pagrindinė priežastis – pernelyg intensyvi žvejyba. Tarp šių žuvų yra ir pačios populiariausios: atlantinė lašiša, tunas, baltasis paltusas, kardžuvė, menkė. Jeigu neleisime jų populiacijoms atsigauti, rizikuojame visiškai netekti šių vertingų žuvų.

Garsaus būriuotojo Ivano Macfadyeno patirtis tik dar kartą patvirtino šiuos faktus. 2013 m. jis jachta nuplaukė iš Melburno, Australijoje į Osaką, Japonijoje ir pakartojo savo 2003 m. kelionę. Tačiau šį kartą jis pastebėjo vieną ryškų skirtumą – neįprastą visą kelionę jį supusio vandenyno tylą.

„Nebebuvo jūrinių paukščių, nors ankstesnėse kelionėse jie nuolat sukdavo ratus aplink laivą, - grįžęs pasakojo I. Macfadyenas. - Paukščių nebuvo, nes nebebuvo žuvies.“ 

Priekaištai tokie patys kaip ir mėsos pramonei

Vienas iš pagrindinių siūlomų šios problemos sprendimo būdų – akvakultūra, arba žuvų veisimas ir auginimas tvenkiniuose, jūrų pakrantėse ir kituose vandens telkiniuose. Tačiau ši žuvininkystės sritis sulaukia ir nemažai priekaištų. Dažniausiai piktinamasi dėl pernelyg gausiai naudojamų antibiotikų ir aplinkai daromos žalos, tačiau lygiai tų pačių priekaištų neišvengia ir milžiniška mėsos produktų pramonė.

Šiuo metu jau egzistuoja technologijos leidžiančios dideliu mastu vystyti aplinkai draugišką akvakultūrą, kur antibiotikų naudojimas yra ribojamas, o poveikis planetai – minimalus. Šios pramonės šakos augimas leistų ne tik atsitiesti laukinėms žuvų populiacijoms, bet ir užtikrintų maisto šaltinį daugiau nei 1 mlrd. pasaulio gyventojų, kuriems jūros gėrybės yra pagrindinis baltymų šaltinis.

Norint patenkinti ir toliau sparčiai augančią žuvies paklausą siekiama, kad 2022 m. ūkiuose būtų užauginama 35 proc. daugiau žuvies, nei yra šiuo metu. „Transparency Market“ tyrimų agentūros skaičiavimais, prognozuojama, jog maistui auginamų žuvų rinka iki 2019 m. išaugs iki 195 mlrd. JAV dolerių (apie 495 mlrd. litų), bus sukurta naujų darbo vietų ir paskatintas ekonomikos augimas. 

Dar kartą atsisakyti karvių medžioklės

Jeigu norime ir toliau mėgautis žuvimi, reikia padaryti du dalykus. Pirmiausia, leisti vandenynui ir jūrinių organizmų populiacijoms atsigauti. Tai galima pasiekti žvejybos moratoriumais (laikinu draudimu žvejoti, - red. past.), ypač tų žuvų, kurios jau yra beveik išnykusios, bei geresniu žvejybos zonų valdymu. Antra, didesnė dalis mūsų suvartojamų žuvų turi būti užaugintos draugiškuose aplinkai žuvų ūkiuose. 

Įsivaizduokite, jeigu šiandien mes vis dar medžiotume karves. Kiekvieną kartą kam nors užsinorėjus kepsnio ar mėsainio, medžiotojas turėtų eiti į mišką ar stepę ir sumedžioti laukinį gyvūną. Akivaizdu, jog šiuo metu mums toks įprastas maistas greitai taptų retenybe. Kodėl su žuvimis turėtų būti kitaip? Žuvų veisimas tampa visai suprantama išeitimi, be to, maistui auginamos žuvys reikalauja gerokai mažiau energijos ir pašaro nei kiti mėsai auginami gyvūnai. Gal nuskambės keistai, bet žuvims taip pat reikia gerokai mažiau vandens. 

Taigi, žuvų ūkiai įgauna pagreitį – pastaraisiais metais akvakultūrose užaugintų žuvų skaičius beveik patrigubėjo. Pasak Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos, šiuo metu iš jūrų ištraukiama apie 67,2 mln. tonų žuvies per metus. Akvakultūros produkcija atsilieka jau labai nežymiai – žuvų ūkiuose užauginama apie 63,6 mln. tonų per metus.

Manoma, jog jau 2015 m. daugiau žuvies bus auginama akvakultūros ūkiuose nei pagaunama laisvėje. Tiesa, labai svarbu užtikrinti, kad ši maisto pramonės šaka vystytųsi darniai. Naudojami didžiuliai antibiotikų kiekiai, vandens tarša ir buveinių, pavyzdžiui, ežerų ir atogrąžų mangrovių, naikinimas – visos šios praktikos turi išnykti ir tik tuomet akvakultūra taps išties reikšminga ir svarbia maisto pramonės šaka.