Stebint GRYNAS.lt straipsnių apie medžioklę skaitytojų komentarus matyti, kad vis daugiau žmonių pasisako už tai, kad medžioklė su varovais būtų uždrausta. Skaitytojų nuomonė šiuo klausimu vis mažiau skiriasi ir kuo toliau, tuo labiau į medžiotojų  pusę skrieja piktesni epitetai. 

„Varymines apskritai reikėtų uždrausti. Gal tik per šventes kelis kartus galima leisti palikti. Kodėl kitose šalyse tokių nesąmonių nebūna?", - piktinosi skaitytojas, komentuodamas GRYNAS.lt straipsnį, kuriame analizuojamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos pasiūlymas riboti medžioklę su varovais, kad neplistų afrikinio kiaulių maro virusas.

„Aš prieš tokią medžioklę baisią. Tai yra gyvūnų žudymas. Reiškia, pilvūzai ir kreivasnukiai išeis šaudyti nekaltų žvėrelių", - varymine medžiokle piktinosi dar vienas skaitytojas komentuodamas straipsnį apie šernų medžioklę Giruliuose.

Vien visuomenės nuomone priimant svarbius sprendimus vadovautis negalima. Todėl GRYNAS.lt klausia specialistų, kaip jie vertina medžioklę su varovais.

Ekologas: be medžioklės – neįmanoma

Ekologas, ūkininkas ir retųjų rūšių – lūšių, didžiųjų apuokų - veisėjas Petras Adeikis, paklaustas, kurią  nuomonę labiau palaiko: drausti varyminę medžioklę ar kaip tik atvirkščiai – palikti viską taip, kaip yra, pirma, atkreipė dėmesį, kad žmonės, pasisakantys už šios medžioklės rūšies uždraudimą, pernelyg mažai žino apie gamtą. Todėl darydami vienokius ar kitokius pareiškimus, jo nuomone, vadovaujasi ne logika, o emocijomis.

„Esu pats ir medžiotojas, ir gamtosauga užsiimu, ir retus gyvūnus auginu, bet visuomenės dalis, kuri mažai supranta apie medžioklės esmę, labai mažai supranta ir apie pačią gamtą. Didelė dalis visuomenės apie gamtą žinias gauna iš televizijos populiariųjų laidų“, - sakė P. Adeikis. Taigi, nesuprasdami procesų esmės, jo teigimu, savo nuomonę dauguma formuoja emocijų pagrindu.

„Medžioklė yra gamtosauginė priemonė. Lietuvos ir Europos Sąjungos politika gamtos atžvilgiu yra paprasta - kuo didesnė bioįvairovė. Medžioklė atlieka labai griežtą, siaurą funkciją – ji sumažina perteklinių rūšių populiacijos perviršį“, - tikina ekologas.

Jo manymu, norint išsaugoti bioįvairovę, reikia reguliuoti tų rūšių, kurių yra per daug, populiacijas.

Dar daugiau. Pašnekovo įtikinimu, jeigu tik medžiotojai kokiems dvejiems metams pasidėtų savo šautuvus į šalį ir nebemedžiotų, pavyzdžiui, šernų, visi ateitų ir maldautų, kad vėl pradėtų medžioti.

„Žiūrėkite, kaip išėjo per kiaulių marą, kodėl įpareigojo medžiotojus šaudyti šernus, juk galėjo uždrausti ir sakyti: nelįskite, medžiotojai, gamta pati susitvarkys. Bet ne – liepė aktyviai medžioti“, - pavyzdį pateikė P. Adeikis.

Dar vienas blogas nemedžiojimo pavyzdys, anot jo, susiklostė Nidoje, kur šernus leista medžioti tik tik nedidelei medžiotojų grupei. Dėl to, pašnekovo manymu, šernų tiek prisidaugino, kad vėliau pasipylė istorijų apie šernų išraustus stadionus ir kitokią padarytą žalą.

„Tegu šneka žalieji, ką nori – be medžioklės yra neįmanoma“, - konstatavo P. Adeikis.

Akcentuoja svarbią problemą

Klausiamas dėl medžioklės su varovais, ūkininkas ir lūšių veisėjas akcentavo, kad jeigu viskas organizuojama pagal taisykles, tokia medžioklės forma nekenkia. Tačiau jis pabrėžė, kad medžiokle su varovais nereikėtų piknaudžiauti. Ji galėtų pridaryti žalos, jeigu būtų vykdoma pernelyg intensyviai.

P. Adeikio teigimu, kalbant apie medžioklę bendrąja prasme, būtina išryškinti gana opią problemą – medžioklėje turėtų dalyvauti arba ją stebėti kompetentingas bioįvairiovės specialistas, tačiau taip yra ne visuose medžiotojų būreliuose.

„Medžioklė yra labai tikslus dalykas. Tam, kad užtikrintum bioįvairovę, turi būti specialistas, kuris supranta, ko jo medžioklės plotuose yra per daug, o ko per mažai ir kokių priemonių reikia imtis. Pas mus bėda yra tokia, kad toks tikslus reikalas paliktas mėgėjams. Įsivaizduokite, jeigu medžiotojas, inžinierius, statybininkas vakare taptų gamtosaugos specialistu! Juk jei noriu namą pasistatyti, dėl to netapsiu statybos inžinieriumi, man reiks eiti konsultuotis su specialistais. O su medžiotojais išeina atvirkščiai – medžiotojas vakare ar ryte staiga tampa specialistu. Būčiau linkęs manyti, kad mums reikėtų vokiškos arba suomiškos sistemos: turėtų būti žinovai, kurie prižiūrėtų medžioklės plotus ir jie turėtų pasakyti, ką galima medžioti, ko ne“, - aiškino P. Adeikis.

Jo teigimu, dalis būrelių turi specialistų, išmanančių rūšių populiacijų valdymą, tačiau, deja, tikrai ne visi.
Šernų medžioklė Girulių miške

„Į jūsų klausimą, ar reikalinga varyminė medžioklė, atsakau, kad visi būdai yra geri, jeigu jais nepiknaudžiaujama. Kitą sykį jie netgi efektyvesni“, - savo nuomonę pareiškė pašnekovas.
Jo teigimu, medžioklė su varovais padeda geriau reguliuoti plėšriųjų žvėrių populiacijas – lapių, vilkų ir t.t.

„Varyminė medžioklė yra efektyvesnė, jeigu reikia šernus išjudinti. Tokiu būdu jų sumedžiojama daugiau. Aišku, į palaukimines medžiokles važiuojama kone kasdien, o į varovinę – tik savaitgalį, taigi statistiškai atrodytų, kad palaukiminėse sumedžiojama daugiau, bet jeigu mes medžiotume varovine medžiokle kiekvieną dieną, nustebtumėte – būtų skaičius visai kitoks“, - teigė P. Adeikis.

Jis pateikia pavyzdį – bepigu šerną sumedžioti iš bokštelio, nes jį galima privilioti grūdais. O ką daryti su lape? Jos grūdai nevilioja, o jeigu viliotume gyvulinės kilmės masalais, mėsa pūtų, skleistų kvapą, didėtų infekcijų tikimybė ir pan. Kaip tik todėl toks viliojimo būdas yra neleistinas.

Argumentai prieš medžioklę: pavojus žmogaus gyvybei

Gamtininkas, miškotyros ir biologijos mokslus baigęs Andrejus Gaidamavičius teigė nepalaikantis varyminių medžioklių ir išdėstė savo argumentus, kodėl. Jis pabrėžė, kad vienos medžioklės formos skiriasi nuo kitų savo pavojingumu, o medžioklė su varovais yra nusinešusi ne vieną žmogaus gyvybę, taigi yra viena pavojingiausių.

„Per šią medžioklę daugiausiai sužeidžiama žmonių, pasitaiko ir mirtinų atvejų. Yra buvęs vienas atvejis Elektrėnų savivaldybėje, kai medžiotojai nušovė savo būrelio viršininką - medžioklės vadovą.  O tas žmogus tapo būrelio vadovu po to, kai buvo nušautas ankstesnis medžioklės būrelio vadovas“, - šiurpų įvykį prisiminė pašnekovas. Jis pripažino pats kartą dalyvavęs varminėje medžioklėje, nes studijuojant Miškų fakultete teko atlikti privalomąją praktiką. Patirtis išliko ilgam.

„Dėstytojai buvo medžiotojai, o mes studentai – varovai. Mums buvo griežtai prisakyta daužyti pagaliais į medžius ir garsiai rėkti. Apvilko mus raudonomis liemenėmis, nes pasakė tiesiai šviesiai, jog kitaip nušautų, nes varovai ir medžiojami gyvūnai būna toje pačioje pusėje, į kurią medžiotojai šaudo“, - savo patirtimi dalijosi gamtininkas.
Andrejus Gaidamavičius

Anot jo, nelaimingų atsitikimų skaičių varyminės medžioklės metu didina ir likęs senas blogas įprotis vartoti alkoholį. O kai žmogus neblaivus ir dar su ginklu, jis tampa dvigubai pavojingesnis.

„Kai kuriose kitose šalyse, kur tokia statistika yra vedama, pavyzdžiui, Italijoje, 30 grybautojų nušaunama per metus. Lenkijoje irgi panašūs skaičiai. Lietuvoje grybautojai medžioklės metu bėga iš miško paniškai, tenka ir man su draugais kartais pagrybauti ir gamtą pastebėti, tai tuomet, kai išgirstame, kad netoliese vyksta varyminė medžioklė, nerizikuojame ir stengiamės sprukti iš ten, kaip galima greičiau“, - kalbėjo A. Gaidamavičius. Jo žiniomis, Lietuvoje grybautojų ar kitų pašalinių miško lankytojų varyminės medžioklės metu nėra nušauta, tačiau tokios nelaimės yra nutikusios patiems medžiotojams.

Taigi gamtininkas išsakė poziciją, kad palaikytų varyminių medžioklių palaipsnį ribojimą: „Jeigu kažką staigiai uždraudi, kyla didžiulis pasipriešinimas, medžiotojų visuomenės dalis yra labai įtakinga, medžioklė yra aukštuomenės užsiėmimas. Manau, kad Seimo nariai patys pirmi tam pasipriešintų, todėl mes net neturime vilčių, kad varyminės medžioklės kada nors Lietuvoje bus uždraustos. Bet galbūt galima kalbėti apie varyminių medžioklių su šunimis uždraudimą“, - siūlė gamtininkas.


Kodėl šunis medžioklėje siūloma uždrausti?

Anot A. Gaidamavičiaus, kai šunimi užpjudomas laukinis žvėris, vaizdas būna labai žiaurus.
„Patys medžiotojai yra prifilmavę vaizdų ir pridėję į „Youtube“, kai šunimis pjudo medžiojamus gyvūnus – šernus, elnius ir pan. Tai yra žiaurus elgesys su gyvūnais. Dėl to reikėtų kelti klausimą: kodėl, jeigu mes panašiai elgtumėmės su naminiais gyvūnais (kiaulėmis, karvėmis), tai būtų laikoma žiauriu elgesiu ir būtų griebtasi Baudžiamojo kodekso, o kai viskas tas pats vyksta medžioklėse, į tai numojama ranka“, - klausė gamtininkas.
Siūlo drausti medžioklinius šunis

Jo teigimu, kai kuriose užsienio šalyse, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje, dėl visuomenės pasipriešinimo yra uždrausta varyminę medžioklę vykdyti su šunimis. „Aš Lietuvoje pirmiausiai būčiau už varyminių medžioklių su šunimis uždraudimą“, - teigė pašnekovas.

Savo ruožtu ūkininkas, ekologas, lūšių veisėjas P. Adeikis, išgirdęs šiuos argumentus, teigė, kad niekas šunimis žvėrių nepjudo ir abejojo, ar kalbant apie gyvybės laukiniam žvėriui atėmimą, tinkama vartoti terminus „humaniškas“ ar „nehumaniškas“.

„Man keista, kai sakoma „nehumaniškas būdas atimti gyvybę“. Tai tas pats, kaip sakyti baisiai gražus - tai baisus ar gražus? Humaniškai gyvybės atimti negalima, nėra tokios sąvokos. Juk tada reikėtų sugrįžti prie to, kad žmogus valgo mėsą, naudoja gyvūnų odą. Yra grupė žmonių, kurie galvoja, kad mes turėtume grįžti į pirmykštę bendruomeninę santvarką, bet juk ir ten medžiojo žmonės! Ar šunys padaro žalos? Ne, jie tik varo. Nesu matęs, kad šuo sudraskytų ką nors, zuikio jis nepagauna, jis tik jį išvaro ir medžiotojas jį pašauna, sumedžioja“, - aiškino P. Adeikis.

Jo teigimu, girdimi argumentai, kad gyvūnai varyminės medžioklės metu patiria didesnį stresą, nėra visiškai teisingi, nes gyvūnai bet kokiu atveju patiria stresą. Žmonių lankymasis miške jiems niekada nėra pageidautinas.

„Gyvūnams stresas yra varomoji jėga, gyvūnas save saugo, visada yra įsitempęs. Jis negyvena kaip žmonės, kurie guli Kanaruose atsipalaidavę“, - teigė P. Adeikis.

Urėdas: medžioklėje su varovais nematau nieko blogo

Panevėžio miškų urėdijos urėdas Valdas Kaubrė GRYNAS.lt teigė manantis, kad skirtingi medžioklės būdai yra sukurti ne šiaip sau ir kiekvienas iš jų tarnauja savaip.

„Natūralu, kad palaukiminių medžioklių metu nėra galimybės sumedžioti reikiamo žvėrių skaičiaus, todėl nematau nieko blogo, kad žvėrys yra medžiojami su varovais. Su varovais yra sumedžiojamos tokios rūšys gyvūnų, kurios palaukiminių medžioklių metu paprastai nematomos, pavyzdžiui, plėšrūnai“, - akcentavo urėdas.

Pašnekovo teigimu, palaukiminės medžioklės yra labiau skirtos trofėjinių žvėrių sumedžiojimui, nes stebėdamas iš bokštelio gali pasirinkti, ką medžiosi. O štai medžioklėje su varovais pagrindiniais taikiniais tampa žvėrių jaunikliai ir patelės. 

Anot V. Kaubrės, kiekvienas Lietuvoje leistinas medžioklės būdas, įskaitant ir medžioklę su šunimis, yra tinkamas ir galimas pavadinti moraliu.

„Medžioklinių šunų su dokumentais naudojimas medžioklėje nėra bauginantis. Tie šunys jokiais būdais neatlieka žvėrių puolimo ir pjovimo funkcijų. Šunys yra naudojami kaip varovai sukelti triukšmą, šurmulį miške, kad žvėrys pajudėtų link medžiotojų“, - sakė V. Kaubrė. Jis tikino manantis, kad medžiotojų mentalitetas auga, puoselėjamos šiuolaikiškos tradicijos ir naudojami tik tokie šunys, kurie tam skirti.

Paklaustas, ar Panevėžio urėdijoje yra buvę atvejų, kuomet per varyminę medžioklę būtų sužeisti grybautojai ar patys medžiotojai, V. Kaubrė teigė, kad, laimei, tokių atvejų jo darbo praktikoje nėra pasitaikę.

Medžiotojai akcentuoja ir kitą medžioklių su varovais pusę – tokios medžioklės medžiotojams yra reikalingos kaip socialinis reiškinys.

„Jeigu liktų tik palaukiminės medžioklės – turiu įtarimo, kad medžiotojai greitai pradėtų vienas kito nebepažinti. Visi medžiotojai švenčia varyminių medžioklių atidarymą. Visi sueina su šeimom, su vaikais, vieni kitiems pasirodo, pasidalina istorijomis“, - pripažino P. Adeikis.