Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas pradėdamas diskusiją priminė, kad pirmosios užtvankos upėse imtos tvenkti dar sovietiniais laikais, o šiuo metų jų priskaičiuojama apie 1000.
„Prie jų buvo tendencija statyti hidroelektrines. Kada vandens upėse daug, jos niekam nemaišo, tačiau vasarą, kai vanduo nusenka, upę po užtvankos galima perbristi nesušlapus batų kulniukų“, - sakė A. Salamakinas. Apie panašią problemą yra kalbama ir Dunojaus upėje, todėl Seimo narys kėlė klausimą, kokia yra nauda iš hidroelektrinių ir prašė mokslininkų šia tema pasisakyti.
Apie barbarišką tvarką, kurią reikia panaikinti
Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto Aplinkotyros katedros vedėjas prof. habil. dr. Romualdas Juknys teigė, kad įvardyta problema yra rimta ir gana sena.
„Gink, Dieve, nesiūlau griauti esamų hidroelektrinių, tegu sau funkcionuoja, bet noriu atkreipti dėmesį, kad daugumoje Europos Sąjungos (ES) šalių skatinamąjį tarifą moka tik toms hidroelektrinėms, kurios prisilaiko geros hidroelektrinių darbo praktikos. Yra du pagrindiniai požymiai: gerai funkcionuojantis žuvitakis, ne dekoratyvinis, ir antra, kad hidroelektrinė dirba pratekančio vandens režimu, t. y. be periodinių kilnojimų. Jeigu tokių funkcijų nesilaikai, negauni skatinamojo tarifo, dalyvauji bendroje rinkoje, o tai labai „atmuštų ūpą“ bent jau naujas elektrines statyti“, - dėstė R. Juknys.
„Prieš kokius 15 metų tuometinio aplinkos ministro įsakymu buvo pasirašytas dokumentas, kuriame rašyta, kad jeigu turbinose, žuvų neršto laikotarpiu, kuris trunka apie 100 dienų, žūsta ne daugiau kaip 10 vertingų žuvų, o per sezoną apie 1000, tai nelaikoma didele žala gamtai. Tokią barbarišką tvarką jau seniai reikia panaikinti. Dabar žmogus vieną ungurį sugavęs, žinote, kokią baudą gaus? O čia dešimt ungurių užmuš elektrinėje ir sakys - nelįskite“, - apie problemą kalbėjo profesorius.
Turime 92 „šašus“
Energetikos instituto Hidrologijos laboratorijos mokslo darbuotojas, profesorius Brunonas Gailiušis apibūdindamas mažosios hidroenergetikos būklę Lietuvoje pasitelkė tris „moteris“: ekonomiką, ekologiją ir energetiką.
Profesorius Alfredas Vaišnoras atkreipė dėmesį, kad žuvitakių įrengimas mažina hidroelektrinių pajėgumus, taigi mažina ir pelnus. „Aplinkosauga nesiderina su ekonomika. Mano požiūris yra labai paprastas – kol kas mažoji hidroenergetika neturi perspektyvų. Norint, kad ji gerai veiktų, mes turime turėti gerą teisinę sistemą, bet ne tokią, kokia ji yra dabar. Teismai nusprendžia vienaip, savininkai padaro kitaip – ir niekas nėra įgalus įgyvendinti įstatymų“, - sakė profesorius.
Vandens malūnai ir hidroelektrinės - ne tas pats
Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) direktorė Rūta Baškytė taip pat pripažino nesanti upių tvenkimo šalininkė. Jos argumentai buvo tokie: „Nieko nėra stabilesnio ir patvaresnio už gamtinę ekosistemą, už natūralius procesus. Gamta susitvarko viską. Jūs palikite hidroelektrinę neveikiančią ir gamta ją išardys. Kitas dalykas – mes nesame bukai užsispyrę ir nesiūlome jų griauti“, - kalbėjo saugomų teritorijų tarnybos vadovė.
Anot jos, anksčiau ant patvenktų upių buvo statomi malūnai, kurie veikdavo ne nuolat. Šiuo metu verslininkų planuojamos užtvankos turi didesnį poveikį, nei malūnai.
„Ateinama ir sakoma, kad bus atkuriamos senos užtvarkos, bet iš esmės padaromos naujos, pakeliamas vandens lygis gerokai daugiau, nes reikia įdėti visai kitokio pobūdžio turbiną, o ne vandens malūno ratą “, - aiškino R. Baškytė.
„Iš esmės yra keičiamas kraštovaizdis, natūralūs procesai. Bent jau ten, kur saugome, tai turime daryti labai atsakingai“, - sakė R. Baškytė.
Žuvitakį lygina su protezu
Žaliųjų atstovas Rimantas Braziulis, taip pat pasisakęs diskusijoje Seime, teigė, kad reikėtų kalbėti ne apie naujų hidroelektrinių uždraudimą, o apie tvarkos įvedimą esamoms.
„Nuoširdžiai sakau, kad su hidroelektrinėmis yra labai mažai naudos, o žala padaryta milžiniška“, - teigė žaliasis.
Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Gėlųjų vandenų ekologijos sektoriaus vyresnysis laborantas Kęstutis Skrupskelis antrino žaliųjų atstovui, akcentuodamas užtvankų daromą žalą ekosistemoms.
„Nuolat kalbame, kad patvankos uždaro migracijos kelius, tačiau pamirštama, kad yra keičiama ir upės hidrologija. Tai yra pati pagrindinė problema. Jeigu palygintume su žmogumi, tai būtų tas pats, kaip pasiūlyti jam nusipjauti koją ir duoti gerą protezą. Protezas būtų atitikmuo žuvitakiui“, - sakė mokslininkas. Jo teigimu, problemos tai neišsprendžia, tačiau nakina visas buveines esančias tiek aukščiau, tiek žemiau užtvankos.
Mato nišą turizmui ir rekreacijai plėtoti
„Kalbame ne vien apie elektrą, ji yra tik papildomas verslas. Tai ir rekreacija, turizmas, žemės, socialinis, kultūrinis efektas kaimo aplinkai“, - teigė P. Punys. Jo teigimu, malūnų griuvėsiai ir nenaudojamos užtvankos turėtų būti prikelti naujam gyvenimui, nes tai generuotų papildomas pajamas iš turizmo ir rekreacijos.
„Valstybinis auditas labai aiškiai 2010 metais yra pasakęs, kad ES šalyse užtvankų įrengimo sąlygos yra griežčiausios būtent Lietuvoje“, - priminė P. Punys.
R. Baškytė oponavo, kad iš tiesų saugomų teritorijų įstatyme yra parašyta, kad draudžiama tvenkti upes draustiniuose, išskyrus, jeigu tai yra kultūros paveldas. Tačiau šio ji siūlė nepainioti su bet kokiais griuvėsiais ir jų liekanomis.
„Noriu pasakyti, kad visos griuvenos nėra kultūros paveldas. Tai kas yra paveldas, jau dabar yra sąrašuose. Pavyzdžiui, daug kur į kultūros paveldą yra įtrauktas malūnas, pats jo pastatas, o visa užtvanka nėra kultūros paveldas. Tačiau turime labai daug pavyzdžių, kai norima atkurti kultūros paveldą, bet padaroma bala žino kas – nei namas panašus į buvusį malūną, nei užtvanka ir tada prasideda problemos“, - aiškino R. Baškytė.
Likusi kvota – 13 megavatų
Energetikos viceministrės Renatos Cytackos teigimu, valstybės mastu yra žiūrima, kaip būtų įmanoma maksimaliai panaudoti vietinius turimus energijos išteklius ir gauti kuo didesnę pridėtinę vertę.
Energetikos ministerija, jos teigimu, yra labai sudėtingoje padėtyje, iš vienos pusės šaliai reikia pigios energijos, iš kitos pusės svarbu nepamiršti ir aplinkosauginių dalykų.
Geriau vystyti vėjo energetiką
Aplinkos ministerijos Vandenų departamento vadovas Dalius Krinickas diskusijos metu akcentavo bene svarbiausią dalyką – ar valstybėje yra poreikis hidroenergetikai ar ne.
„Pagal mokslininkų paskaičiavimus, kurie buvo padaryti, akivaizdu, kad Lietuvoje upių potencialas yra pakankamai mažas ir valstybei poreikio iš upių išgauti elektros energiją nėra. Jeigu galima išgauti tik apie 3 proc. reikiamo poreikio, užtvenkus visas upes, mes prarasime žymiai daugiau negu kad sukursime naudos“, - sakė D. Krinickas.
Jo teigimu, šiandien kur kas didesnį potencialą rodo vėjo energetika. Turime netgi Baltijos jūroje išskirtus plotus, kur gali būti vystomi vėjo jėgainių parkai.
„Valstybiniu požiūriu upėse nesukursime tokios naudos, kurios mes norime. Taip pat noriu paminėti Seimo nutarimą dėl nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos patvirtinimo. Nustatyti rodikliai akivaizdžiai patvirtina, kad hidroenergetika nėra ta sritis, dėl kurios visuomenė gautų didesnę naudą nei sukuria aplinka“, - sakė Vandenų departamento direktorius.
