Gargžduose sidabriniai kirai lizdus ėmė sukti ant blokinių penkiaaukščių stogų. Socialiniame tinkle žmonės stebisi ir klausia: „gerai tai ar blogai“. Tačiau užsienio valstybėse tai yra gana įprastas reiškinys.
Gausios kolonijos fiksuojamos Anglijoje, Kanadoje, toks perėjimo būdas aptinkamas kone kiekvienoje šalia jūros ar vandenyno esančioje šalyje. Klaipėdoje jau senai užfiksuotas kirų perėjimas ant įmonių stogų. Net šiandien galite stebėti jau ūgtelėjusius kiriukus ant Palangos gintaro muziejaus stogo. Tai nestebina, nes šalia marios, jūra, didžiuliai maisto resursai, o salų trūksta.
Gargždai gal kiek neįprasta vieta savo nuotoliu nuo jūros, sąvartynas irgi - daugiau nei 10 kilometrų nuo perimvietės, o visai šalia yra žvyro karjerai su perėti tinkamomis salomis.
Kai kurie paukščiai dar nesenai buvę aptinkami tik miškuose, vien per pastarąjį dešimtmetį tapo pilnateisiais urbanistinio peizažo elementais. Sinantropiniais paukščiais tapo vandens paukščiai - didžiosios antys, gulbės. Visas šias globalias tendencijas matau mažame miestelyje – Gargžduose, per savo narvelio daugiabutyje langą.
Vos už kelių šimtų metrų nuo Gargždų centre esančios mano buveinės prieš dvejus metus išnyko paskutinė pempė. Tai paukščių rūšis, mane lydėjusi nuo pat vaikystės. Visai šalia mokyklos ir namų plytėjo ganyklos, kurios knibždėjo pempėmis, vieversiais, pieviniais kalviukais, geltonosiomis kielėmis. Dabar čia nei karvių kas begano, nei pempės beužsuka. Čia dygsta nauji namai, vedžiojami šunys. Ant žemės perinčių paukščių jaunikliams vietos nebėra.
Ten, kur dar nestovi namai, laksto bulterjerai ir kitokie plėšrūnai, sutriauškiantys netyčia aptiktus paukščiukus, šeimininkams nespėjus net pastebėti. Šių teritorijų vienvalde rūšimi tampa homo sapiens ir asfaltas. Tačiau mūro kraštovaizdis nelieka be gyventojų.
Štai ir dabar regiu po langu augančoje eglėje susuktoje gūžtoje sėdintį karvelį keršulį, dar nesenai laikytą miško paukščiu. Šiuo metu jis jau net nebe miesto parkų paukštis, o tipiška sinantropinė rūšis, žmogiškai kalbant - gyvenanti šalia žmogaus, su juo susijusi.
Kartais, stebėdamas prie žmogaus gyvenančias rūšis, pagalvoju, kas reguliuos jų gausumą, kada atsiras savo vardo vertas plėšrūnas, kada mieste pakankamai bus kokių paukštvanagių, sakalų keleivių ar akmeninių kiaunių.
Deja, daugiaaukštė statyba nėra palanki kiaunėms. Senamiesčiuose, mažaaukščių namų kvartaluose jų yra, prižiūri karvelių populiaciją, pristabdo ligų plitimą, o kaip žvėreliui laipioti blokais? Todėl naujų laikų „greitos statybos“ kvartaluose tarpstančių rūšių reguliatorių akivaizdžiai trūksta. Štai kodėl apsidžiaugiau, pamatęs teritorinę elgseną ant priešais esančio namo stogo demonstruojančius sidabrinius kirus. Kol kas jie nekuria Lietuvoje gausių kolonijų, kurios gali tapti problemiškomis, o vis tik tai beveik plėšrūnas - ne tikrąja ta žodžio prasme, tačiau vis tik nuožmus ir galingas paukštis, neabejotinai sudarantis konkurenciją tiek varniniams paukščiams, tiek keliantis grėsmę naminių karvelių jaunikliams. undefined
Pakanka galingo kiro trimitavimo, jog pasijustum tarsi prie jūros. Be abejo, ši galinga, plastiškai prie aplinkos pokyčių prisitaikanti paukščių rūšis senai nebėra jūros simbolis. Gal labiau šiukšlynų.
Anglijoje dar 1940 m. fiksuoti jų perėjimo mieste, ant namų stogų atvejai, o šiandien jau daugelyje prie jūrų esančių šalių tai įprastas reiškinys. Kartu su silkiniais kirais jie sudaro gana gausias kolonijas.
Anglijoje yra net stabdomas tokių ant stogų įsikūrusių kolonijų plitimas. Itin gausu tokių kolonijų Bristolyje. Kai šių paukščių įsikuria dešimtys, šimtai porų, gali kilti ir nemalonumai. Stogus brangu valyti nuo išmatų, triukšmas gali tapti nepakeliamas, o spaudoje galima aptikti net isteriškai šiais paukščiais besipiktinančių straipsnių, neva dėl jų dergimo, triukšmo ir agresyvumo, tokiuose kvartaluose nebesilanko turistai.
Ornitologai šaiposi, kad turistai daug dažniau nebesilanko rajonuose dėl žemos kultūros emigrantų kolonijų. Be abejo, bet kokia rūšis, išplitusi pernelyg gausiai, visada sukels nemalonumų. O paukštis, įsisavinęs perėjimui stogą, įgyja neprilygstamų konkurencinių pranašumų – jo palikuonių nepjaus audinės, lingės, o esant didžiulėms neužimtoms erdvėms, nebūtina susigrūsti kaip salose, tad daug mažiau paukščiukų žus nuo savos rūšies gentainių snapų.
Taip lizdai tampa nepasiekiami jokiam pavojingam plėšrūnui. Todėl visai realu, kad tokios kolonijos sparčiai plėsis ir Lietuvoje. Kuo tai blogai?
Visiems įgrista naminiai karveliai, net nežinantiems, kad jie platina ir pavojingą ligą ornitozę, jų didžiuliai pulkai, dergiantys aplinką, susižavėjimo nekelia. Atsiradus didelei kirų kolonijai taip pat gali kilti problemų dėl pavojingų ligų platinimo. Žmonės, nesugebėdami tinkamai sutvarkyti savo atliekų, gali būti nubausti. Iš sąvartynų, kur mėgsta maitintis šie paukščiai, salmoneliozė ar kokia kita liga gali sugrįžti atgal į miestą.
Nors kirai retai serga salmonelioze patys, koks botulizmas juos šienauja labiau, jie gali nukentėti kitaip. Jauniklių ant stogo kartais laukia baisi ir kankinanti mirtis – iškepimas saulėje. Jeigu tėvai pasirenka smaluotą stogą, karšta vasaros saulė dangą gali paversti į klampią košę, kurioje įstrigęs kiriukas tampa žiauraus likimo auka be jokios kaltės.
Tuo tarpu dabar aš džiaugiuosi tuo trejetu porų (dvi patikrinau, trečią perint tik įtariu) gražių paukščių, įsikūrusių ant sovietmečiu statytų blokinių penkiaaukščių betoninių, smala nedengtų stogų, kur reikalui esant nesunku būtų pristabdyti pernelyg intensyvų jų gausėjimą. Šis paukštis yra tikras sanitaras, žinau, kad jis apvalys aplinką nuo visokių maisto atliekų, o kiekvieną rytą pasigirstantis garsus jų trimitavimas ar kvatojimas, pakelia nuotaiką visai dienai.
