Pakeitimai priartina prie realybės
Dabar, aistroms blėstant, galima ir objektyviau pasvarstyti: „geras“ Miškų įstatymas ar „blogas“. Daugelio mylinčių mišką, bet nesuprantančių jame vykstančių procesų žmonių nuomone, įstatymas „atriša“ rankas tiems, kurių požiūris į mišką pernelyg vartotojiškas. Tačiau supraskime, kad pernelyg idealizuotas požiūris į mišką neišvengiamai veda mus į „bažnytkaimio patriotizmą“. Pakanka tik labiau pasigilinti į įstatymo subtilybes, pamatysime, kad „žaliųjų“ būgštavimai visiškai nereikalingi.
Taip pat gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 proc. ir kurioje nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje.
Tačiau peržvelgus visus pakeitimus, padarytus nuo to meto, kai Seimo Aplinkos apsaugos komitetui vadovavo Jonas Šimėnas, matome kaip patobulėjo ir buvo priartintas prie gyvenimo realybės Lietuvos Respublikos Miškų įstatymas.
Sodybas atstatyti leido, tačiau kur norintieji?
Kai kuriuos neramina ir galimybė miškuose įteisinti jau pastatytus namus - ar tokiu būdu per neteisėtas pastatų statybas ir vėlesnį jų legalizavimą neatsivers galimybė miškų urbanizavimui. Vargu, ar pagrįstas ir šis būgštavimas. Pirmiausia, nėra Lietuvoje tiek daug turtingų žmonių, kad visas paežeres apstatytų, o tie, kurie turėjo tam išteklių - jau pasistatė. Kita vertus, kad netaptų tai masiniu reiškiniu, reikia griežtesnės ir savalaikės kontrolės tiek iš valdžios institucijų, tiek ir iš visuomeninių judėjimų. Iš savo pusės - nematau didelės blogybės, jei kelios dešimtys sodybų bus legalizuotos: juk tvarkinga sodyba ir aplinką puošia, ir prisideda prie vietos infrastruktūros gerinimo.
Auga žmonių skaičius, reikia plėsti ir miesto ribas
Todėl Miškų įstatyme jau seniau buvo leidžiama panaudoti miško žemę inžinerinės infrastruktūros teritorijoms ir aptarnavimo objektams formuoti, kai nėra galimybės šių teritorijų formuoti ne miško žemėje. Suprantama, tokiose teritorijose natūraliai pradės formuotis ir gyvenamosios miestų teritorijos, nes miestams vis daugiau reikia gyvenamojo ploto. Tiesa, pirmiausia tam panaudotinos dykvietės ir menkaverčiais pastatais užstatytos teritorijos, bet ne visur tai įmanoma. Sakysim, Varėna, Ignalina, dar kai kurie miestai ar miesteliai, jau natūraliai nemaža dalimi įsiterpę į mišką. Kur jiems plėstis?
Tad nieko blogo nematau, jei miško žemė bus panaudota ir visuomeninės paskirties bendrojo viešojo naudojimo želdynų teritorijoms formuoti ir dalis priemiestinių miškų ilgainiui virs parkais ar net prestižiniais gyvenamaisiais rajonais. Tai, natūralus procesas, taip yra ir daugelyje išsivysčiusių Vakarų valstybių, kurių žmonės dėl to nė kiek blogiau už mus negyvena... Be to, tokie atvejai bus pavieniai ir griežtai kontroliuojami tiek valdžios institucijų, tiek visuomenės.
Ką daryti su po žeme plytinčiomis iškasenomis?
Bene daugiausia diskusijų sukėlė klausimas gamtos išteklių, slūgsančių po miško žeme, eksploatavimo. Pasak V. Vingrienės, „...vos ne kertiniu šios iniciatyvos akmeniu įvardijama miško žemės paskirties keitimo galimybė, po ja plytinčių gamtos išteklių naudojimui. Čia pabrėžiama žvyro karjerų išskirtinė svarba, tačiau neįvardijamas kelio naudoti ir kitus išteklius atvėrimas. Juk niekam ne paslaptis, kad po Varėnos miškais slypi milžiniški geležies rūdos klodai. Todėl toks sprendimas keltų grėsmę ne vien dėl miškų naikinimo, bet ir aplinkos užteršimo šios žaliavos gavybos metu.“
Manau, ir šia prasme būgštauti nėra pagrindo. Įstatyme numatyta, kad miško žemė gali būti naudojama naudingųjų iškasenų eksploatavimo teritorijoms formuoti ir naudoti, kai nėra galimybės šių iškasenų eksploatuoti ne miško žemėje savivaldybės teritorijoje. Kita vertus, miškas, kaip ir kiekviena gyvybė, turi pradžią, brandą ir pabaigą: miškas išauga, subręsta ir jį būtina iškirsti, kitaip jis nueis perniek. Todėl, pirmiausia, reikia įvertinti miškotvarkos planus. Jeigu minėtos teritorijos patenka į plynų kirtimų zoną, tuomet koks skirtumas, kurioje vietoje miškai bus atsodinti – svarbu išlaikyti nemažėjančius miškų plotus.
Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad įstatyme numatyti ir atvejai, kuomet iš viso draudžiama paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Tai I grupės, II grupės – ekosistemų apsaugos, III grupės draustinių ir valstybinių rezervatų apsaugos zonos miškai, Neringos savivaldybės miškai, visi esantys vieno kilometro atstumu nuo Baltijos jūros ir Kuršių marių miškai, o taip pat kai kurie rekreaciniai miškai, vandens telkinių, laukų ir valstybinių parkų apsaugos zonų miškai ir kt.
Išspręstas ir miško atželdinimo klausimas
Taip pat įstatyme realiai išspręstas miško atželdymo finansavimo reglamentavimas, kuris dabar palankus visai visuomenei, išskyrus „lengvo pinigo“ mėgėjus. Anksčiau, asmuo iškirtęs mišką, turėjo pats iniciuoti ir jo atsodinimą, o tai užsitęsdavo labai ilgai arba taip ir likdavo neatsodinta...
Dabar asmenys, inicijuojantys valstybinės miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis, galės tai daryti legaliai, tik privalės pirmiausia į miškų atkūrimo fondą sumokėti piniginę kompensaciją, kurią miškininkai planingai panaudos iškirstiems miškams atkurti.
Reiškia, naujajame įstatyme tiek ūkiniai, tiek socialiniai, tiek aplinkos apsaugos (iškirstų plotų atželdinimo) klausimai iš esmės išspręsti kur kas geriau negu tai buvo daroma iki šiol. Įstatymu reglamentuoti kai kurie procesai, kurie ir seniau vykdavo, tik paslapčia, o dabar jie galės būti kontroliuojami ir miškininkų, ir savivaldybių, ir visuomenės. Taigi, galiu nuraminti „žaliuosius“ - naujasis Miškų įstatymas tikrai geras, tik reikia užtikrinti, kad būtų jo laikomasi, o tai jau visų mūsų, tiek aplinkosaugininkų, tiek suinteresuotų verslininkų, tiek ir visos visuomenės reikalas.
