Didėjant vartojimui, pramonė, transportas, žemės ūkis, kitos ūkio šakos į Žemės atmosferą kasdien išmeta po 20 mln. t anglies dvideginio, o pasaulis tuo pat metu kasdien praranda apie 55 tūkst. ha jį absorbuojančių miškų. Nuo 1990 m. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos miškų plotai kasmet sumažėja po 13,7 mln. ha. Lietuvoje padėtis dar nebloga, tačiau rūpestis dėl miškų ateities – nesvetimas ir mums.

Gal būt tuo ir galima paaiškinti vis netylančios ir dideles aistras kurstančios diskusijos dėl Miško įstatymo pataisų, dėl miško žemės paskirties keitimo, dėl namų valdų steigimo privačiuose miškuose. To siekia, pirmiausia, miškų savininkai, kurie, esą, nori turėti teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be išimčių.

Įstatymo pataisų šalininkai tvirtina, kad miško savininkai yra verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo teisių. Tuo tarpu jų oponentai mano, kad priėmus pasiūlytas pataisas gali iškilti reali grėsmė visuomeniniu požiūriu svarbiems miškams tapti tiesiog aukštomis tvoromis aptvertais kolektyviniais sodais ar turtuolių „fazendomis“, daugelyje vietovių atitveriančiomis visuomenę vandens telkinių ar kitų poilsio zonų. O kaip gi buvo seniau? Ar mūsų tėvai ir protėviai taip pat panašiais būdais sprendė gerbūvio klausimus? Atrodo, ne visai.
 
Lietuvių išmintis byloja, kad svarbiausi gyvenime darbai - pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaiką. Bet kodėl toks reikšmingas medis? Kodėl ir šiandien kiekvienas lietuvis, nuo eilinio žmogus iki šalies vadovo pirmąja savo pareiga laiko pasodinti medį?

Pasirodo, neatsitiktinai mūsų protėviai saugojo gamtą ir puoselėjo kiekvieną medelį, nes reikiamas želdynų kiekis supančioje aplinkoje užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas. Taigi, ši tradicija atsirado ne šiaip sau, o siekiant išsaugoti aplinką, kurioje gyvename. Juk ir mūsų liaudies menas, mūsų gyvenimo ir tarpusavio santykiai yra perimti iš gamtos, kuriuose išlaikyta pusiausvyra ir saikas, o senovės lietuviai buvo paskutinė Europos tauta garbinusi gamtos jėgas. 
Pasirodo, neatsitiktinai mūsų protėviai saugojo gamtą ir puoselėjo kiekvieną medelį, nes reikiamas želdynų kiekis supančioje aplinkoje užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas. Taigi, ši tradicija atsirado ne šiaip sau, o siekiant išsaugoti aplinką, kurioje gyvename.

Gamtos reikšmė senajame lietuvių tikėjime, priešingai daugeliui kitų tautų, buvo ypač pabrėžiama. Tad štai kodėl lietuvis visais laikais glaudėsi prie medžio. Lietuviui visada brangi buvo jo gyvenamoji aplinka ir gyvenamas būstas. Vietą sodybai buvo stengiamasi parinkti gražiausioje aplinkoje, netoli nuo vandens, t. y., upių, ežerų, kūdrų, o svarbiausia – visos sodybos skendėdavo žalumoje.

Šias tiesas, laikui bėgant daug kas primiršo, todėl nenuostabu, kad ne visi vienkiemiai prigijo tarpukario Lietuvoje, nors ir kaip jie buvo puoselėjami. Kad nemažai ūkininkų sodybų, statytų Atgimimo laikotarpio pradžioje viduryje tuščių laukų, taip pat liko nebaigtos ir gąsdina aplinkinius tarsi vaiduokliai.

Šiandien jau kiekvienas aišku, kad pirmiausia reikia parinkti tinkamą vietą sodybai, kuri negali būti be medžio ar bent jau sodybai parinktas laukas neturi būti nutolęs nuo natūralių želdinių daugiau nei 50 metrų. Be medžio – ir sodyba ne sodyba.

Nuo seno lietuvių buvo garbinami vanduo ir ugnis, todėl kiekvienoje sodyboje būdavo vandens ir ugnies garbinimo vieta - pirtis. Tai buvo išskirtinė, šventa vieta, nes pirtyje ugnis ir vanduo tarsi susitinka su žmogumi, kuomet žmogus atgimsta. Pirtyje buvo draudžiama netinkamai elgtis, keiktis, o į pirtį, kaip ir į kitas šventoves, buvo einama basomis.

Gal tuo galima pateisinti ir tokį begalinį mūsų tautiečių potraukį įsikurti ar bent jau turėti poilsio sodybas prie vandens telkinių. Ir tai nieko smerktino, tačiau kiekvienam šalies piliečiui pirmiausia privalu laikyti galiojančių įstatymų, o norint įsikurti gamtos aplinkoje – pirmiausia laikytis Miškų įstatymo.
 
Miškų įstatymas yra miškų politikos ir jos strateginių tikslų įgyvendinimo instrumentas ir koks jis bebūtų, jo reikia laikytis. Iš kitos pusės – ar mes įvertiname ir išnaudojame tai, ką įstatymai leidžia.

Tvarkydami savo gyvenamąją aplinką ar įsirengdami gyvenamą būstą - neskubėkime. Kaip įtvirtinta Miškų įstatyme, mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės).

Dar šiame įstatyme sakoma, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Tai trukdo „parceliuoti“ miškus vaizdingose vietose, dėl to ir kyla daugiausia aistrų.

Tačiau ar būtina taip beatodairiškai pasiduoti bandos jausmui ir veržtis to gabalėlio miško prie vandens? Juk tame pat įstatyme nurodoma, kad laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros – iki 10 metrų pločio – medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku – štai kur neišnaudoti gamtos panaudojimo savo patogumui rezervai.

Nereikia pamiršti, kad apie 60 tūkst. ha arba apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumų miškuose plotai, kurių dalyje kadaise rymojo sodybos. Juk per visai neilgą ir dar istorijoje nenugrimzdusį laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo, tai yra, 1945-2010 m., Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, kurių atkurimą reikėtų ne riboti, o skatinti.

Čia būtų ne tik tikrasis mūsų kraštovaizdžio išsaugojimas, bet ir autentiško Lietuvos kaimo vaizdo atstatymas. Ir pagaliau dar vienas svarus argumentas, kodėl nebūtina su sodybos pastatais brautis į natūralią gamtą, iškertant aplink vandens telkinius augantį mišką - plikoje žemėje lengviau ir pigiau vykdyti statybos darbus.

Kalbama, kad mūsų apsukrieji spėjo privatizuoti tokius miškus ir juos suskirstę rėžiais, tik laukia pirkėjų... Bet nereikia pamiršti, kad palaipsniui bus privatizuojami ir rezerviniai miškai, tarp kurių yra net apie 63 tūkst. miškelių iki 5 ha dydžio. Vargu ar šių dienų sąlygomis atsiras Lietuvoje turčių minėtiems „rėželiams“ pirkti, o jei ir atsiras – daugelis greičiausiai pasirinks normalų sklypą, nors ir truputį tolėliau nuo vandens.

Kita vertus, įsigiję ar pasistatę sodybą ne miško žemėje, mes galėsime sodinti tai, kas patinka, ir taip prisiderinti prie aplinkos. Taip mes naikinsime, bet dar padidinsime želdinių kiekį. Taigi, pasirodo, galima privačių miško savininkų ekonominius interesus puikiai derinti su miško socialinių bei ekologinių funkcijų išsaugojimu ir plėtra.

Tiesa, sodinant naujus želdinius, reikia gerai pagalvoti, ką ir kur sodinti, nes daug medžių savybių dar nėra pakankamai ištirta, tačiau kai kurios akivaizdžios. Pavyzdžiui, užterštam orui ypač atsparūs kanadinis topolis, amerikinis klevas, baltoji akacija, siauralapis žilakrūmis, blizgantysis kaulenis, paprastasis raugerškis, alyva, paprastasis sausmedis, sedula, putinas, šermukšniai. 
Gerai žinome ir nuostabią pušų savybę: pakaitinus saulei pušynuose pasklinda ypatingai malonus kvapas, kvėpuoti darosi lengva. Pasirodo, saulėtą dieną pušys išskiria medžiagas, kurios išvalo orą ir užmuša mikroorganizmus, tai yra, fitoncidus, o jie veikia net 2–3 m atstumu nuo medžio.

Gerai žinome ir nuostabią pušų savybę: pakaitinus saulei pušynuose pasklinda ypatingai malonus kvapas, kvėpuoti darosi lengva. Pasirodo, saulėtą dieną pušys išskiria medžiagas, kurios išvalo orą ir užmuša mikroorganizmus, tai yra, fitoncidus, o jie veikia net 2–3 m atstumu nuo medžio.

Fitoncidinėmis savybėmis pasižymi ir kai kurie kiti medžiai - paprastasis kadagys, kazokinis kadagis, paprastoji eglė, ieva, tuja, baltoji akacija, paprastasis raugerškis, svyruoklinis gluosnis, smulkialapė liepa.
 
Ąžuolai geriausiai auga kaimynystėje su egle, kuri apsaugo juos nuo šaltų vėjų, išsaugo dirvožemio drėgmę, o žiemos metu apatinėmis šakomis sulaiko sniegą ir tarsi motina savo skara apdangsto ąžuolo šaknis, o jos smailėjanti viršūnė neužstoja šviesos.

Sunku įsivaizduoti lietuvišką sodybą ir be liepos medžio, kuris yra didelė puošmena ne tik sodybai, bet ir visam kaimui. Kai kada jos būna gerbiamos net labiau už ąžuolą, o ypač gerai, kuomet liepa ir ąžuolas auga netoli vienas kito. Sakoma, kad tokioje vietoje gyvendamas, jokiomis ligomis nesirgsi. Seni žmonės ir dabar prisimena, kaip motinos nešdavo tik ką gimusius vaikus prie šventųjų liepų, kad šie augtų sveiki.
 
Yra įdomių tradicijų, susijusių ir su kitais medžiais. Kaip vaisingumo simbolis, sodyboje šventu medžiu nuo seno laikyta obelis. Ji buvo neatsiejama rūtų darželio dalis - pasodinti ją prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą.

Kitas medis, turintis paslaptingų savybių – tai vyšnia. Dar kitur šventu medžiui laikyti šermukšnis. Net buvo manoma, kad ten kur auga šermukšnis – netrenkia Perkūnas, o su šermukšnine lazda galėjai atsiginti net nuo paties nelabojo. Vienas vertingiausių medžių, taip pat laikytas šventu, nuo senų senovės buvo lazdynas, kuris pirmykštėje bendruomenėje žmogui buvo tiesiog medis – maitintojas.

Tikslingai sukurti medžių ir krūmų deriniai gali atlikti svarbias funkcijas, kurias natūraliai atlieka miškas. Dar daugiau: įveisdamas naujus želdinius, galime geriau atsižvelgti į savo poreikius, turėti savo aplinkoje būtent tuos augalus, kurie reikalingi. Laikas suprasti, kad įsikuriant gamtos prieglobstyje, kur kas perspektyvesnė priemonė yra ne išretinti ar tiesiog iškirsti „rėželį“ nusipirkto miško, o sutvarkyti aplinką, sodinant kuo daugiau želdinių. Toks įsikūrimo būdas sustiprina dvasiškai, o taip pat turi labai svarbią auklėjamąją reikšmę augančiai kartai.