Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komitetas gavo Lietuvos visuomeninių organizacijų ir atstovų pareiškimą „Dėl bandymų sugriauti Lietuvos valstybinių miškų sistemą ir susidoroti su jos vadovu Benjaminu Sakalausku“. Ar iš tiesų negera dabartinė miškų valdymo sistema ir kam neįtinka generalinis urėdas? Kodėl taip nepuolami kiti ministrai, nors jų vadovaujamose sistemose yra kur kas rimtesnių problemų?

Lietuvos miškų turtai visais istoriniais laikais buvo pagrindinis lietuvių eksporto šaltinis, todėl šis riebus kąsnis visada viliojo lengvo pelno mėgėjus. Nuo pat valstybės atkūrimo, pirmiausia, įvairių lobistų pastangomis buvo menkinamas miškininkų autoritetas visuomenėje, viena po kitos atimta iš jų didžioji dalis funkcijų, o laikui bėgant, miškų urėdijos pradėjo sulaukti įvairiausių kaltinimų. Siekiant diskredituoti valstybinę miškų sistemą ir jos vadovus, šmeižto ietys buvo nukreiptos į Generalinės miškų urėdiją. Skundai pasiekė ne tik pavienius Seimo narius, bet ir Seimo Audito komitetą, ir net Valstybės kontrolę.

Valstybės kontrolieriai beveik metus kruopščiai tikrinę valstybinės miškų sistemos 2007-2009 metų veiklą, rimtų trūkumų valstybinių miškininkų darbe nerado. Nepavykus pasiekti palankaus rezultato per Valstybės kontrolę, buvo pasitelktas pagalbon Lietuvoje magišku tapęs žodis - privatizavimas. Nepavykus ir šiai užmačiai, buvo imtasi dar kitų veiksmų – buvo kreiptasi į aukščiausias šalies instancijas, siūlant panaikinti valstybinę miškų žinybą ir pakeisti vadovus. Siekiant suklaidinti visuomenę ir diskredituoti valstybinių miškų sistemos vadovus, buvo pasitelktos visos įmanomos priemonės: nuo anoniminių skundų, pavadintų „girininkų pagalbos šauksmu“ ar kitais skambiais pavadinimais iki už įvairius prasižengimus atleistų miškų urėdų organizuotų viešųjų ryšių akcijų. Niekas nenustebs, jei bus naujų bandymų pasigviešti visų mūsų bendrą turtą. Tik formos gali būti kitos. Vietoje „privatizavimo“, sakysim, bus naudojami „valdymo tobulinimo“, „valdymo gerinimo“, „valdymo optimizavimo“ ar kokie nors kiti terminai ir pan.

Apyvarta, įskaitant ir savo reikmėms sunaudojamą medieną, buvo 550 mln. litų, gauta beveik 70 mln. litų pelno, o šalies biudžetui sumokėta daugiau nei 109 mln. litų mokesčių, t. y., sumokėti mokesčiai sudaro 43 proc. visų urėdijų pajamų. Nėra kitos tokios lietuviškos apyvartos įmonės, kuri mokėtų tokio dydžio mokesčius!

Kiek bekeisi iškabas ar bestumdysi kėdes, kaip bekeisi miško valdymo formas – dėl to nei miškų daugiau atsiras, nei pinigų, o bet koks „galvų kapojimas“ ar „kėdžių stumdymas“ būtų tik sąmoningas tiek Lietuvos valstybinio miškų ūkio, tiek nacionalinio medienos perdirbimo verslo žlugdymas. Visai akivaizdu ir tai, kad bet kokiu atveju miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą neišgelbės gilioje duobėje atsidūrusios valstybės finansų sistemos. Iš kitos pusės – faktai įrodo, kad Lietuvoje dabartinė miškų valdymo forma racionali – tai įrodo Ūkio ministerijos parengta Lietuvos valstybės valdomų įmonių ataskaita, kurioje gausu teiginių, liudijančių, kad valstybinių miškų reikalai tvarkomi pakankamai gerai.

Miškų ūkis atsitiesė ir po 2009 m. patirto ekonomikos nuosmukio. Nepaisant sunkmečio, valstybinių miškų miškininkai atliko visus reikalingus darbus: išaugino miško sodmenis, atkūrė ar naujai pasodino miškus, saugojo juos nuo kenkėjų ir gaisrų, tvarkė miško kelius, rekreacinius objektus ir kt. 2011 m. valstybiniams miškams buvo vieni iš sėkmingiausių. Apyvarta, įskaitant ir savo reikmėms sunaudojamą medieną, buvo 550 mln. litų, gauta beveik 70 mln. litų pelno, o šalies biudžetui sumokėta daugiau nei 109 mln. litų mokesčių, t. y., sumokėti mokesčiai sudaro 43 proc. visų urėdijų pajamų. Nėra kitos tokios lietuviškos apyvartos įmonės, kuri mokėtų tokio dydžio mokesčius!

Tad kam neįtinka generalinis miškų urėdas B. Sakalauskas? Yla jau lenda iš maišo: Lietuvoje yra įvairaus plauko verteivų, kuriems šalies miškai tebėra patrauklus masalas, o dar grėsmingesnis juos remiantis skandinaviškas kapitalas, kuris praktiškai jau perėmė Latvijos miškus ir dabar mėgina nupirkti tiek mūsų medienos apdirbimo pramonę, tiek miškus, tiek ir kai kuriuos žmones, kurie visais galimais būdais visuomenei perša vieną mintį – pinigai. Tik niekas nekalba apie tai, kur plauks tokiu atveju iš miškų gaunamas pelnas, nekalbama ir apie tai, kas rūpinsis vietos infrastruktūra, kas spręs socialines problemas, remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus ir pan. Juk Lietuvos kaime gyvena apie trečdalis šalies gyventojų: žemdirbiai ir miškininkai, mokytojai ir gydytojai, ir pagaliau žmonės, kurie turi pragyvenimo šaltinį – pensiją ar pan., bet nori gyventi sveikoje aplinkoje ir, suprantama, visų jų gyvenimas susijęs su mišku.

Tokie valstybinių miškų sistemos puolimai nepateisinti jokiais aspektais. Kaip rodo tyrimai, tarp ES šalių miško valdyme yra didžiulė institucinė įvairovė. Nėra vieningos priklausomybės ir miškų klausimais ir Europos Sąjungos lygiu. Pagal kompetenciją, miškų klausimus koordinuoja Generalinis aplinkos direktoratas, kurio sudėtyje yra Miškų skyrius, ir Žemės ūkio generalinis direktoratas, sprendžiantis su miškais susijusius klausimus kaimo plėtros kontekste. Pas mus tai nutylima. Neatsitiktinai, matyt, nutylima ir tai, kad gamtosauga, kuri apima ir miškus, turi būti prioritetinė valstybinės politikos kryptis – kaip tai numatyta Europos Sąjungos politikos gairėse. Tad visai akivaizdu, kad šis Lietuvos visuomeninių organizacijų ir atstovų pareiškimas yra pagrįstas ir savalaikis. Todėl būtų labai garbinga bent miškininko dienos proga nutraukti nepagrįstus puolimus prieš B. Sakalauską.