Pirma, pavojingų atliekų identifikavimas ir šias atliekas sudarančių medžiagų nustatymas bei tinkamesnis pačių pavojingų atliekų savininko teisinio statuso reglamentavimas.

Šiandien įstatymuose ir Aplinkos ministerijos poįstatyminiuose teisės aktuose naudojama sąvoka „atliekų turėtojas“ negali būti prilyginta tokių atliekų savininkui. Teisiniam ginčui pasiekus tarptautinius teismus tai neabejotinai sukeltų problemų. Problema, jog „atliekų turėtojas“ negali būti prilyginamas asmeniui, kuriam nuosavybės teise priklauso tos atliekos.

Nuosavybės teisės turinį – valdymą, naudojimą ir disponavimą – apibrėžia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Tai kuria realias problemas ir praktikoje, kai, pavyzdžiui, pavojingas atliekas asmuo naudoja tik laikinai, jas pasaugo sandėlyje, įvyksta avarijos transportuojant ir pan. Tada pavojingų atliekų laikini naudotojai, saugotojai ar transportuotojai nei finansiškai, nei praktiškai nėra ir negali būti atsakingi tokia pat apimtimi, kaip privalėtų atsakyti (ypač avarijų atvejais) pavojingų atliekų savininkas.

Pavojingų atliekų savininkui turėtų būti aiškiai nustatyta prievolė ir atsakomybė pasirinkti tinkamus tokių atliekų transportuotojus, naudotojus ir kitus asmenis, bet kokiu būdu disponuojančius šiomis pavojingomis atliekomis. Aiškumas dėl pavojingų atliekų savininko sampratos išspręstų ir didelę dalį pavojingų atliekų identifikavimo problemų, nes savininkas žinotų ir turėtų identifikuoti visas atliekų medžiagas ar junginius, jų cheminę sudėtį bei kiekius.

Galiojanti pavojingų atliekų kodų nustatymo tvarka praktikoje sunkiai įgyvendinama, kai reikia identifikuoti nežinomas pavojingas atliekas. Negalima visais atvejais remtis vien Lietuvos chemikais, kad jie kiekvieną kartą nustatinėtų ir identifikuotų pavojingas atliekas. Garsiai nuskambėjusi bendrovės „Jukneda“ avarinė situacija Kauno rajone tą puikiai iliustruoja – jau keletą mėnesių nežinome, nei kokios pavojingos medžiagos ar jų junginiai vis dar teršia aplinką ir kenkia aplinkinių gyventojų sveikatai, nei kiek lėšų reiks tokioms atliekoms sutvarkyti. Neaišku ir kokiu būdu šias atliekas reikės tvarkyti, kas finansuos šią veiklą.

Antroji įsisenėjusi problema – tai patikimos ir efektyvios pavojingų ir nepavojingų atliekų visuotinės apskaitos ir kontrolės sistemos stoka.

Sistema turėtų apimti ne tik epizodinį ir labai apytikrį į Lietuvos rinką patenkančių atliekų fiksavimą skirtingose institucijose, bet ir šių atliekų, ypač pavojingų, patekimą į aplinką, o taip pat juridinių asmenų, kurie šias atliekas tvarko, tinkamesnę profesinę, finansinę ir materialinės bazės pasirengimo patikrą. Svarbu iš karto atskirti pavojingas ir nepavojingas atliekas, o tada skaidriai ir viešai teikti duomenis apie pavojingas atliekas tvarkančių įmonių darbuotojus, jų profesinę kvalifikaciją, įmonių finansinį pajėgumą (įstatinį kapitalą ir metinę apyvartą bei kitus tokios įmonės finansinį pajėgumą atspindinčius rodiklius – metinius finansinius rodiklius, įsiskolinimus valstybės ir savivaldybių biudžetams ir kt.), tokių tvarkytojų turimą materialinę bazę, tinkamą sandėlių, taros bei specialaus transporto ūkį.

Šiandien veikiant laisvam prekių judėjimui rinką medžiagos pasiekia be deramos apskaitos, pavyzdžiui, ne tik turgavietėse galima įsigyti prekių, kurios po tam tikro laiko tampa pavojingomis atliekomis ir patenka į sąvartynus, pakeles ir kitur.

Šioje sistemoje turi būti kaupiama informacija apie visų gamintojų ir importuotojų gaminių, kurie po tam tikro laiko taps pavojingomis atliekomis, cheminę medžiagų ar tų medžiagų junginių sudėtį, taip pat savybes, kurios atsiranda tokius gaminius vartojant (pavyzdžiui, veikiant lietui, aukštesnei temperatūrai ar pan).

Visa informacija elektroninių deklaracijų būdu per nustatytą terminą vieno langelio principu turėtų patekti į atitinkamą valstybės instituciją, kuri tvarkytų šią informaciją, apskaitytų ir kontroliuotų tokių atliekų judėjimą. Neturinčių vertės nepavojingų atliekų ir visų pavojingų atliekų importuotojai ir gamintojai turėtų būti realiai finansiškai pajėgūs (arba pateikti atitinkamas finansų įstaigų garantijas), kad bus apmokėtas tokių atliekų tvarkymas.

Sistemą turėtų prižiūrėti profesionali ir reikiamus išteklius turinti Aplinkos ministerijai pavaldi institucija. Ji turėtų ne tik disponuoti duomenimis apie visas į Lietuvos rinką patenkančias vertės neturinčias ir pavojingas atliekas, bet ir valdyti visą minėtą informaciją apie atliekų tvarkytojus, finansinių garantų ir kitų atliekų sutvarkymą užtikrinančių dokumentų išdavimą, bent pasirinktinai vykdyti tokių prievolių vykdymo patikrą.

Trečioji kasdienė pavojingų atliekų problema – tai viešuosius pirkimus reglamentuojančių dokumentų trūkumai, kai konkurso sąlygų aprašuose kol kas neprivaloma nurodyti pareigą sutvarkyti arba organizuoti pavojingų atliekų sutvarkymą. Trūksta ir reikalavimų tokių konkursų laimėtojams, kai pavojingos atliekos susidaro konkurso laimėtojo veiklos metu. Bent jau už mokesčių mokėtojų pinigus perkant prekes ar gaminant kitą produkciją derėtų reikalauti, kad iš anksto būtų įsipareigota sutvarkyti pavojingas atliekas.

Išskyriau tik tris bene labiausiai aktualias problemas ir galimus jų sprendimo būdus. Nepretenduoju į galutinius ir neklystančius vienareikšmiškus atsakymus, tačiau esu tikras, jog šių problemų sprendimas aktualus ne tik mums. Netinkamai ar visai nesutvarkytos pavojingos atliekos daro žalą ne tik tiesiogiai su pasekmėmis susidūrusiems asmenims, bet ir visiems Lietuvos piliečiams, nes klaidos tvarkant šias atliekas yra ilgalaikės.