Alinančios kelionės

Apie ungurių nerštavietes Atlanto vandenyne mažai žinoma. Žuvų fermose jau kelis dešimtmečius auginami upiniai unguriai. Laboratorijose tęsiami dirbtinio veisimo bandymai.

Naujausius tyrimus apie ungurius paskelbė olandų zoologas Vicentius van Ginneken. Unguriai neršia kartą gyvenime. Nuo 6 iki 16 metų jie pradeda traukti į nerštavietes – juos gena vidinis dirgiklis. Poreikis keliauti toks stiprus, kad iš ežerų unguriai šiltomis vidurvasario naktimis šliaužia drėgna žole tarp senvagių, pelkių ir tvenkinių.

Keliaudami į nerštavietes Atlanto vandenyno priedugniu unguriai per dieną vidutiniškai įveikia 15 kilometrų - per metus iki 5,5 tūkst. kilometrų. Per alinančią kelionę unguriai neatpažįstamai persimaino. Pakinta jų medžiagų apykaita, išeikvojami organizme sukaupti riebalai. Jų kūnas sutrumpėja, didėja akys. Neaišku, kaip jie ištveria didelius aplinkos pokyčius. Iš šiltų, gėlų ežerų patekus į druskingus vandenis aplinkos temperatūra kinta net iki 25 laipsnių, slėgis didėja daugiau kaip dvidešimt kartų.
Citata
Unguriai neršia kartą gyvenime. Nuo 6 iki 16 metų jie pradeda traukti į nerštavietes – juos gena vidinis dirgiklis.

Pagrindinė ungurių nerštavietė yra Sargaso jūroje. Unguriai neršia tik per pilnatį nuo vasario iki birželio. Išskirtiniai ungurių tyrimai čia buvo vykdomi danų ekspedicijos aplink pasaulį „Galathea 3“ metu.

Sargaso jūroje stebint ženklintus ungurius ir sugavus lervutes pavyko nustatyti kuo jos minta, ištirtos ungurių genetinės savybės. Didžiausia mįsle liko, kodėl tarpusavyje nesikryžmina upinis (europinis) ir amerikinis unguriai. Kas skiria šiuos gyvūnus.

Dirbtinio veisimo rekordai

Europos upinių ungurių veisimo pradininkas yra prancūzas Mišelis Fontenas. Jis 1936 m. hormoninių skiepų pagalba sukėlė ungurių patinų lytinę brandą ir gavo lytinių ląstelių.

Tolimos kelionės pojūtis unguriams sukurtas įrenginiu su nuolatiniu priešpriešinio vandens srautu. Bandomosios žuvys veržėsi prieš srovę.

XX a. devintame dešimtmetyje Rusijos ir Baltarusijos mokslininkai laboratorijose sėkmingai išgavo ikrus iš lytiškai subrendusių abiejų lyčių ungurių. Jos netgi buvo apvaisintos, išsirito lervutės, kurios išgyveno tris su puse paros.

Danijos mokslininkė Benedickte Hedegaard Pedersen išnaršindino ir paaugino lervutes taip pat iki 3,5 parų. 2008 metais jos mokiniai Jona Tomkievič ir Henrichas Jarlbekas lervutes augino iki 5 dienų. Gamtoje tokio dydžio lervutėms pradeda veikti žarnynas, bando maitintis smulkiu grobiu.

Japonų mokslininkams K.Yamamoto ir K.Yamouchi – pirmą kartą pasaulyje iš dirbtinai apvaisintų ikrelių pavyko išauginti lervutes, jas maitinti ir paauginti iki 20 cm ilgio žuvyčių.
Citata
Keliaudami į nerštavietes Atlanto vandenyno priedugniu unguriai per dieną vidutiniškai įveikia 15 kilometrų - per metus iki 5,5 tūkst. kilometrų.

Ambicingiausi tyrimai 2007-2010 m. atlikti Danijoje Lyksvad žuvų veisimo įmonėje. Ungurių patinams po oda buvo įsvirkščiama hormonų, patelėms – lašišų posmegeninės liaukos išskyrų. Daugelio žuvų medžiagų apykaita sutriko, jos krito. Viena patelė subrandino ikrelius. Jie buvo dirbtinai apvaisinti. Ištirpusiu deguonimi prisodrintose vandens talpose išsirito pirmosios lervutės. Jos išgyveno penkias paras. Tokio amžiaus lervų sugaunama ir Sargaso jūroje. Jos savarankiškai dar nesimaitina, gyvena naudodamos trynio maišelyje esančius lipidus (riebalus). Pakartotinių bandymų metu pasiekta, kad lervutės išgyventų 12-a, 18-a, galiausiai,– 21-ą parą. Bet ir jos krisdavo, daug kainuojančios mokslininkų pastangos nueidavo perniek. Tai kol kas laikoma didžiausia ungurių veisimo eksperimento sėkme.

Žinoma, kad Atlanto vandenyne ungurių lervutės gyvena apie metus, iki virsta stikliniais unguriukais, ir Golfo srovių atplukdomos į Europą.

Lietuviška mįslė

Lietuvoje panašūs eksperimentai kaip Danijoje niekada nebuvo vykdyti, tačiau esama ne mažiau įdomių žinių.

Knygoje „Kuršių marios“ apibendrinti Lietuvos mokslininkų Kuršių marių ir Nemuno žemupio nėgių ir žuvų tyrimai atlikti 1955-1958 metais. Šios knygos Žuvų ir žvejybos būklės skyrių parašęs mokslininkas Juozas Maniukas 351 puslapyje mini, kad 1949 m. birželį Smeltės upelyje aptiko 7,5 mm ilgio, 0,3 gr. svorio trijų metų stiklinį unguriuką. Nurodyta, kad unguriukų taip pat rasta Rąžės upelyje Palangoje. Šiandien tai skamba neįtikėtinai, lieka mokslo istorijos mįsle. Kyla klausimas, ar čia nebuvus kokia nors klaida? Kasmet Baltijos jūros priekrantėje aptinkama pailgų skaidrių strimėlių lervų ir 7,5 mm ilgio pusapvalių mailių.

J. Maniukas buvo embriologas, tik ką pradėjęs tirti gėlavandenes ir jūrines žuvis. Jei jo matytos žuvelės tikrai buvo unguriai, tokia žinia būtų didelė retenybė žuvų tyrėjams ir augintojams.