Žemės ūkis – vienas pagrindinių aplinkos teršėjų visoje Europos Sąjungoje ir Lietuva yra ne išimtis. Neekologiškų žemės ūkiu besiverčiančių ūkininkų naudojamos trąšos, pesticidai ir kitos cheminės medžiagos teršia dirvožemį ir vandenį.

Nors Lietuvoje tuo rūpinasi net kelios valdžios institucijos, kokia iš tikrųjų daroma žala aplinkai, atsakyti negali niekas. Esą kaip tik dabar yra renkami duomenys apie ūkininkų padarytus nusižengimus.

Žala Baltijos jūrai

Lietuva, dar prieš stodama į Europos Sąjungą (ES) buvo pripažinta kaip azotui ir fosforui jautri zona, o žemės ūkis, kaip pagrindinis šių medžiagų skleidėjas. Priimta į ES bendruomenę, Lietuva įsipareigojo sumažinti taršą.

„Bet kokių cheminių medžiagų naudojimas turi poveikį gamtai. Ar kalbėtume apie skalbimo miltelius ar apie trąšas, tarša vistiek yra, nes toli gražu nevisus junginius valymo įrenginiai gali pašalinti. Neskaitant to, žemės ūkis išlieka pagrindiniu Lietuvos vandenų teršėju“, - GRYNAS.lt komentavo Aplinkos ministerijos Vandenų departamento direktorius Dalius Krinickas. Anot jo, ši problema opi visoje ES, tačiau Lietuvoje ji kiek svarbesnė nei kitose šalyse.

Dažniausiai ekologiškas trąšas perka sodininkai, daržininkai, smulkūs ūkininkai, t.y. tie, kas turi nedidelius žemės ūkio naudmenų plotus. Didesni ūkininkai lieka ištikimi chemizuotoms trąšoms.

Mūsų šalies geologinė padėtis lemia, kad azotą ir fosforą greitai pasisavina dirvožemis, paviršiniai ir požeminiai vandenys, o iš pastarųjų jos atkeliauja į gyventojų skrandžius ar toliau teka į Baltijos jūrą. Lietuvos žemės ūkio sektorius yra įtrauktas į pagrindinius Baltijos jūros teršėjų sąrašus. Dėl per didelio azoto junginių kiekio vyksta Baltijos jūros atrofikacija – jūros vandenyje ima trūkti deguonies, dėl to žūva jūros augalai ir gyvūnai. „Vokietija ar Lenkija nėra tokios jautrios azotui ar fosforui, kadangi skiriasi jų gamtinės sąlygos. Nebent vienas ar kitas regionas jautrus, tačiau ne visa šalies teritorija“, - aiškino D. Krinickas.

Kenksminga ir žmogui

„Cheminės trąšos yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių didelę vandenų taršą“, - įsitikinusi Aleksandro Stulginskio universiteto dr. doc. Laima Cesonienė. Moteris aiškino, kad rinkoje yra dviejų tipų trąšos: chemizuotos ir ekologiškos. Įrodyta, kad ekologiškos trąšos yra kelis kartus „draugiškesnės“ aplinkai ir žmogui nei chemizuotos, tačiau pastarosios daug plačiau naudojamos, nes yra pigesnės ir trumpuoju periodu gali atnešti didesnį derlių.

„Per dideli azoto kiekiai žemės ūkyje skatina nitratų junginių susidarymą. Šie jau yra pavojingi žmogui. Iš esmės nitratai tai kancerogeninės medžiagos, ypač pavojingos vaikams, seneliams, besilaukiančioms ir silpnesnės sveikatos žmonėms. Ilgai vartojant vandenį, kuriame yra daug nitratų gali išsivystyti įvairūs sveikatos sutrikimai“, - aiškino docentė.

Nors vandentiekio vanduo Lietuvoje yra tikrai geros kokybės, nerimą mokslininkei kelia šulinių vandens vartojimas. „Prieš dešimtmetį apie trečdalis Lietuvos žmonių vis dar naudojosi šulinių vandeniu, kiek yra dabar negaliu atsakyti. Galbūt šiek tiek mažiau, nes už ES pinigus yra nuolat tiesiamos naujos vandentiekio linijos, tačiau tarša iš esmės nesikeičia“. L. Cesonienės tyrimų duomenys rodo, kad prieš dešimtmetį bent 50 proc. Lietuvos šulinių buvo užteršti nitratais, 80 proc. - organinėmis medžiagomis. Mokslininkė nuolat tiria Kauno rajono šulinių vandenį ir teigia, kad taršos mastai praktiškai nepasikeitę, nes nitratams pasišalinti iš požeminio vandens ir dirvožemio gali prireikti daug metų.

„Ištyrę šulinių vandenį ir radę per didelius teršalų kiekius, tegalime informuoti gyventoją, o ar toliau jį vartoti sprendžia jis pats“, - aiškino moteris. Ji kategoriškai siūlė nebevartoti užteršto vandens, o imtis priemonių problemą išspręsti.

Trąšų kokybė nevienoda

Chemizuotos ar ekologiškos trąšos nėra vienodos savo kokybe. Pigesnės chemizuotos trąšos daug greičiau ištirpsta ir nukeliauja į požeminius vandenis, tuo tarpu brangesnės tirpsta lėčiau vyksta lėčiau. Ekologiškos trąšos turi mažiau azoto, be to, jos labai lėtai jį atiduoda dirvožemiui, todėl ir laikoma, kad jos mažiau kenksmingos aplinkai ir žmogui.

Lietuva yra pripažinta azotui ir fosforui jautria zona

„Susidomėjimas ekologiškomis trąšomis didėja, tačiau ūkininkai nepalyginamai dažniau perka chemizuotas trąšas, nes jos tiesiog pigesnės, o jų naudoti juk nedraudžiama“, - aiškino ekologiškų ir išskirtinės kokybės žemės ūkio ir maisto produktų sertifikavimo viešoji įstaiga „Ekoagros“ kokybės vadovas Tomas Denikis.

Anot jo, dažniausiai ekologiškas trąšas perka sodininkai, daržininkai, smulkūs ūkininkai, t.y. tie, kas turi nedidelius žemės ūkio naudmenų plotus. Didesni ūkininkai lieka ištikimi chemizuotoms trąšoms. Jeigu trąšų teikiamą naudą dar galima pakeisti mėšlu (aplinkosaugine prasme jis laikomas ekologiška trąša) arba sėjomainos ūkininkavimo metodais, tai herbicidų ar pesticidų naudojimas žemės ūkyje yra beveik neišvengiamas: „Ekologiškų pesticidų nėra. Panašios priemonės veikia tik kaip vabzdžių baidytojos, taigi jų efektyvumas mažesnis. Taip pat ūkininkai neturi ir kito pasirinkimo kaip naudoti cheminius herbicidus, nes ekologiškų nepageidaujamų augalų, piktžolių alternatyvų paprasčiausiai nėra“, - GRYNAS.lt teigė T. Denikis.

Tik 20 proc. Lietuvos žmonių jaučiasi labai gerai arba gerai informuoti apie problemas susijusias su gruntiniais, ežerų, upių, pakrančių vandenimis.

Logiška, kad ūkininkas, kaip verslininkas, nori užauginti kuo didesnį derlių su kuo mažesnėmis sąnaudomis. Trumpuoju laikotarpiu chemizuotos trąšos padeda tą tikslą pasiekti, bet taip alinamas dirvožemis, aplinkinė gamta, tad ateityje teks arba tenkintis prastesniu derliu, arba didinti trąšų kiekį, o tai neišspręs problemų, o tik jas pagilins.

„Ekoagros“ kokybės vadovas nenorėjo sutikti su nuomone, kad ūkininkai gali naudoti nesertifikuotas, pigesnes, bet aplinkai dar daugiau žalos pridarančias trąšas: „Specifinių žinių apie trąšas jie neturi, todėl klauso specialistų, be to, nemaža dalis Lietuvos ūkininkų veikia pagal jiems paruošiamus ūkininkavimo planus. Ten viskas surašyta: kada kokių darbų imtis, kada kuo tręšti. Viskas paskaičiuota, tad jiems tereikia visa tai įvykdyti ir jie gaus ES išmokas“.

Trūksta informacijos

2012 m. kovo mėn. TNS atlikto tyrimo „Flash Eurobarometro” duomenimis, Europos Sąjungos (ES) gyventojai mano, jog didžiausią poveikį vandenų kokybei ir kiekiui turi pesticidų ir trąšų naudojimas žemės ūkyje (90 proc. teigusių, jog daro didelį arba vidutinį poveikį) bei vandens vartojimas namų ūkiuose bei nuotėkos (85 proc.).

Vandens tarša ir kokybe Lietuvoje rūpinasi daugybė institucijų: Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Maisto ir veterinarijos tarnyba, Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, Aplinkos apsaugos agentūra ir t.t., tačiau gyventojams informacijos trūksta. Tik 20 proc. Lietuvos žmonių jaučiasi labai gerai arba gerai informuoti apie problemas susijusias su gruntiniais, ežerų, upių, pakrančių vandenimis. Visoje ES blogiau tėra tik Latvijoje. Čia pakankamai informuoti jaučiasi tik 16 proc. apklaustųjų.

dr. doc. L. Cesonienė
Cheminės trąšos yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių didelę vandenų taršą.

Iki 2015m. Lietuva yra įsipareigojusi pastebimai sumažinti Baltijos jūros taršą azotu. Ją galima sumažinti tik mažinant Lietuvos vidaus vandenų taršą, tad toks įsipareigojimas naudingas ir kiekvienam Lietuvos gyventojui. Ar Lietuvai pavyks šį įpareigojimą įvykdyti?

Nors susidomėjimas ekologine žemdirbyste ir ekologiškomis trąšomis po truputį auga, visgi tik apie 4 proc. Lietuvos žemės ūkio gamybos produkcijos yra ekologiška, t.y. turinti ekologiškos gamybos sertifikatus, ūkiai nuolat tikrinami ar nepažeidžia reikalavimų ir pan. Vadinasi, kol kas, likę 96 proc. nėra įsipareigoję nenaudoti chemizuotų trąšų. "Deja, žemės ūkio poveikis ir aplinkos tarša didėja", - liūdnai nuteikia Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojas Juozas Dautartas.