Neseniai per Lietuvos miestus ir miestelius nuvilnijusi aplinkos tvarkymo akcija „Darom“ verčia iš naujo pagalvoti, kaip elgiamės su savo pačių sukuriamomis atliekomis. Tvarkingo gyvenimo norisi kiekvienam, tačiau didelę jo dalį praleidžiame – nebijokime pripažinti – šiukšlindami.
Tiesiog istorijos
Kartais gali susidaryti įspūdis, kad jei jau išmetėme šiukšlę į atliekų dėžę, o ne tiesiog lauk, – jau esame pakankamai kultūringi visuomenės nariai. Bet yra ne visai taip. Jau ir mūsų šalyje daugelį metų iš eilės kalbama apie atliekų rūšiavimą, vis dėlto pažanga – menka. Skirtumas, palyginti su kai kuriomis Vakarų Europos šalimis, kuriose iki 75 proc. atliekų išrūšiuojama ir perdirbama – didžiulis. Beje, ir aplinkos vaizdas tose šalyse – visai kitoks.
Pradėkime nuo kelių paprastų pasakojimų apie tai, kaip žmonės suvokė, jog teisingai rūšiuoti atliekas naudinga jiems patiems.
Virginijus, įmonės vadovas: „Gyvenu su šeima nuosavame name nedidelio miesto priemiestyje, esu sudaręs sutartį su viena iš atliekų tvarkymo bendrovių. Jos mašina kas savaitę atvažiuoja išvežti mūsų konteinerio. Pastaraisiais mėnesiais pastebėjau, kad konteineris, atvažiuojant tvarkytojams, būna pustuštis, kartais pripildome vos trečdalį. Taip nutiko, nes pamažu įpratome išrūšiuoti skirtingas atliekas – kartonines pakuotes ir popierių, stiklą, plastmasinę tarą... Į savotišką žaidimą noriai įsitraukė vaikai, jei pasitaiko proga, jie netgi nuveža tarą į supirkimo punktus ir „užsidirba“ kišenpinigių. Žinoma, mūsų namas erdvus, turime „neparadinį“ priebutį, ten laikinai galime tvarkingai laikyti išrūšiuotas atliekas. Galbūt mažesniame būste būtų kebliau. Bet ketinu sutartį su atliekų tvarkymo bendrove pakeisti – pakaks, jei atvažiuos kartą per dvi savaites, ir mokėti reikės mažiau.“
Galbūt mums visa tai savaime suprantama, nes nuo pat pradžių žinojome, jog sutaupome. O kai žmonėms, įpratusiems kasdien prikaupti kalną šiukšlių, mėginama įteigti iš kito galo – rūšiuokite, bus pigiau – tada žymiai sudėtingiau.“
Jurga, namų šeimininkė: „Mes tikrai nesame atsidavę atliekų rūšiuotojai, galiu prisipažinti, kad darome tą nenuosekliai, bet... stengiamės!
Smagiausia, kad į veiksmą itin entuziastingai ir lengvai įsitraukia maži vaikai – jiems net akys spindi, kai pasakoju, kodėl reikėtų atskirti popierių ir plastiką, kas tas popierius ir kas tas plastikas. Su tokiu varikliuku nesunku pratintis prie naujų rūšiavimo įpročių. Labiausiai koją kiša ankštoka namų erdvė. Virtuvė nedidelė, drauge su svetaine – keletas maišų, nors ir švarių, neatrodo gražiai. Iki specializuotų konteinerių, deja, reikia gerokai paėjėti – šalia pat namų nėra. Teko lankytis Vokietijoje, stebino tvarkingos konteinerių aikštelės kone prie kiekvieno namo, net mažame miestelyje. Švaru, jokių kvapų. Ten gyvenanti draugė irgi glaudžiasi nedideliame bute, bet, pasakojo, savivalda pasirūpina viskuo – ir estetiškomis talpomis skirtingų rūšių atliekoms, ir tuo, kad konteineriai būtų patogiose vietose. Jei ir pas mus taip būtų, net nekiltų minčių nerūšiuoti. Bent jau žinau, kad mano vaikams ateityje tai jau bus savaime suprantama – namie bus gavę „pagrindus“, o iki užaugs, tikiu, ir infrastruktūra atsiras.“
Nori rūpintis gamta
Tai tik kelios pozityvios „šiukšlių istorijos“. Vis dėlto visi mes ta linkme judame ir judėsime, norime to ar ne.
„Nusiteikimas rūšiuoti atliekas yra didelis. Žmonės nori rūpintis gamta. Bet nori ir matyti rezultatą. Yra tik santykinai nedidelė dalis visuomenės, kurie nenori daryti nieko“, – sako Aidas Vaišnoras, bendrovės „Sweco Lietuva“ viceprezidentas.
Jis pasakoja, kad prieš keletą metų Lietuvoje finansuojant ES buvo atliktos regioninių komunalinių atliekų tvarkymo sistemų plėtros galimybių studijos, iškelti tikslai, numatyti konkretūs techniniai ir technologiniai sprendiniai, bet reikšmingų pokyčių, didinant atliekų perdirbimo apimtis, neatsirado.
„Pagrindinė problema – šiuo metu mūsų šalyje trūksta realių technologinių perdirbamų atliekų atskyrimo ir rūšiavimo pajėgumų. Kaip teigiamą pokytį galima būtų paminėti faktą, kad bent jau su sąvartynų problema palengva susitvarkoma – jei prieš gerą dešimtmetį Lietuvoje jų veikė apie 600, dabar teturime 10 regioninių moderniai įrengtų sąvartynų“, – žiniasklaidai sakė p. Vaišnoras.
Ką gi, gera žinia – jei trūksta technologinių pajėgumų, vadinasi, yra niša naujoms investicijoms ir darbo vietoms. Tačiau čia iškyla kitas niuansas.
Aštrios diskusijos
Atliekų tvarkymas – ir labai pelningas verslas, todėl visada ties šia sritimi kryžiuojasi verslo ir politikų interesai, kyla nemalonių istorijų. Ir Lietuvoje neseniai priėmus naują Atliekų tvarkymo įstatymą užvirė diskusijos, kad atliekų tvarkymo sistema taps monopolistinė ir neįsileis verslo.
Įstatymas nustato, kad visi asmenys savivaldybės teritorijoje yra atliekų turėtojai (tai nepriklauso nuo jų vykdomos veiklos ar teisinio statuso) ir įpareigoja juos rūšiuoti komunalines atliekas. Taip pat net kai savivaldybėje nėra nustatyta visuotinė rinkliava už šiukšlių išvežimą, įstatymas įpareigoja turėti sutartį su administratoriumi arba savivaldybe dėl šiukšlių išvežimo. Įstatymas nustato, kad visi asmenys savivaldybės teritorijoje yra atliekų turėtojai ir įpareigoja juos rūšiuoti komunalines atliekas.
„Įstatymo tikslas yra sumažinti į sąvartyną vežamų atliekų kiekį keturis kartus ir tuo pačiu – keturis kartus daugiau atliekų perdirbti. Kai norime daugiau padaryti – kainuos brangiau. Tarkime, jums pusantro karto padidės atliekų išvežimo mokestis, bet valstybė savo ruožtu sieks, kad ta kaina būtų teisinga, būtų užtikrinta socialinė lygybė“, – naujienų portalui DELFI komentuoja A. Vaišnoras.
Jis mano, jog dauguma Lietuvos gyventojų sutiktų su tokiu šiukšlių išvežimo kainos šuoliu, jei po kelių metų rezultatas būtų akivaizdus: į sąvartyną keliautų vos 30 proc. atliekų, iš dabar ten patenkančių 95 procentų.
Naujojo įstatymo nuostatos dėl kitokios šiukšlių išvežimo kainodaros įsigalios nuo 2013-ųjų sausio 1-os dienos.
GRYNAS.lt siūlo atsiųsti PDF plakatą, kuriame rasite susistemintą informaciją, kaip teisingai rūšiuoti. Pakabinkite jį savo namo laiptinėje, ar tiesiog virtuvėje.
Norėdami atsisiųsti, spauskite ČIA
Jei nežinote, kur kokią atlieką mesti, kreipkitės į GRYNAS.lt. Siųskite atliekų fotografijas elektroniniu paštu grynas@grynas.lt ir mes patarsime, į kurį konteinerį turi keliauti šiukšlė!
Faktai: · Popierius išlieka nesuiręs 2 metus, konservų dėžutės – 90 metų, plastiko pakuotės – 200 metų, stiklainiai, buteliai – 900 metų. · Antrinės žaliavos – perdirbti tinkamos atliekos. Gaminti naujus daiktus iš antrinių žaliavų daug paprasčiau, pigiau, mažiau teršiama aplinka. Kuo daugiau naudojama antrinių žaliavų, tuo daugiau sutaupoma gamtinių išteklių. · Šiuo metu Lietuvoje veikia 52 didelių gabaritų atliekų surinkimo (priėmimo) aikštelės. · Lietuvoje vienam žmogui tenka vos 13 išrūšiuotų kilogramų per metus. · Lietuvoje perdirbama tik 10 proc. visų atliekų. Palyginimui, Švedijoje – 75 proc.
· Lietuvoje į sąvartynus kasmet išvežama maždaug 3 mln. tonų įvairių atliekų.
