Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad senajame Egipte perlinės vištos jau buvo laikomos, nors tuo metu dar nebuvo visiškai prijaukintos. XVI a. jos iš Afrikos buvo atvežtos į Europą, o 1550 m. jau buvo veisiamos daugelyje Europos valstybių ir net Indijoje.

Ilgai švieži kiaušiniai

Mini zoologijos sodą netoli Salantų turintis Mindaugas Ivanauskas sakė, kad pasaulyje sutinkama daugiau kaip 20 naminių perlinių vištų, Lietuvoje dar vadinamų patarškomis, rūšių. „Suaugusi patarška sveria apie 2 kilogramus, padeda nuo 80 iki 100 kiaušinių. Kiaušinis sveria 42–46 gramus ir yra ypač kietu lukštu. Kiaušiniai tinkami maistui, nesugenda labai ilgą laiką – net iki pusės metų. Kai kurios perlinių vištų veislės (pavyzdžiui, Zagorsko baltakrūtinės) gali padėti net iki 200 kiaušinių per metus, todėl laikomos dedeklėmis“, – sakė pašnekovas.


Dekoratyvus paukštis

Perlinukės deda ant žemės, aukštoje žolėje, dažniausiai atokiai nuo žmonių, net ir mažose erdvėse stengiasi būti nematomos. Padeda apie15–18 kiaušinių ir tik tada ima perėti. Peri 28–30 dienų. „Jaunikliai auga gana lėtai, todėl auginti šiuos paukščius mėsai nenaudinga. Tai labiau dekoratyvinis, sodybą puošiantis paukštis. Patiną nuo patelės galima atskirti pagal galvą, bet ne anksčiau nei sulaukus 10 mėnesių. Norint lytį nustatyti jaunesniame amžiuje, reikia specifinių žinių“, – tikino M.Ivanauskas.

Patarškos būna įvairių spalvų: baltos, melsvos, juodos, kreminės spalvos, bet dažniausiai laikomos pilkos su baltais taškeliais. Toks plunksnų raštas būdingas ir laukinėms jų giminaitėms, gyvenančioms Afrikoje.


Nenustygsta vietoje

Perlinės vištos ypač gyvybingos – neužsibūna vienoje vietoje, nuolat ko nors ieško. „Jos draugiškos tarpusavyje, bet nepakenčia kitų rūšių paukščių, todėl patartina auginti su stambesniais gyvūnais. Laikydami kartu su silpnesniais paukščiais, pastarųjų galite netekti, – perspėja M.Ivanauskas. – Perlinukės, palyginti su kitais naminiais paukščiais, yra agresyvios, todėl Lietuvos paukščių augintojų nėra labai mėgstamos.“

Gerai skraido

Didelis šių naminių paukščių trūkumas – jie gana gerai skraido. Perlinės vištos mėgsta naktis praleisti aukštesnėse, sunkiau prieinamose vietose ant medžių ar stogų. „Paukščiai turi būti laikomi nedideliuose uždengtuose voljeruose, nes net pakirptais sparnais lengvai įveikia tvoras. Perlines vištas galima laikyti ir palaidas. Jausdamasis laisvas, paukštis nepanikuos ir nenuklys nuo sodybos“, – tikino pašnekovas.

Kai kuriose pasaulio šalyse perlinės vištos auginamos ekologiniuose ūkiuose, nes lesa įvairius vabzdžius kenkėjus, kurių vengia kiti paukščiai, pavyzdžiui, kolorado vabalus.
Patarškų racionas nesiskiria nuo kitų naminių paukščių – fazanų ar naminių vištų. Gal kiek labiau mėgsta daržoves. Gali būti lesinamos ir virtuvės atliekomis. Perlinės vištos labai atsparios ligoms. Per 20 metų, kai šie paukščiai gyvena M.Ivanausko ūkyje, nebuvo atvejo, kad būtų sirgę.

Mitai ir realybė

M.Ivanauskas spėja, kad dėl šių paukščių nepaprastos ištvermės ir atsparumo per ilgą laiką buvo sukurta įvairiausių mitų. Pavyzdžiui, teigiama, kad laikant patarškas sodybą aplenks žiurkės, vanagai, kiaunės ir lapės. Tačiau pačios perlinės vištos dažnai nukenčia nuo šių plėšrūnų, o žiurkių patarškos tikrai neatbaidys. Teko konsultuotis su zoologijos sodų ornitologais dėl vieno iš populiariausių mitų, kurį galime aptikti net rimtose knygose apie paukščius. Daugelis žmonių teigia, kad perlinės vištos gali ištverti net 50 laipsnių šaltį, tačiau toks teiginys yra klaidingas, nes faktai rodo ką kitą. Realybėje paukščiai ne visada atlaiko ir minus 30 laipsnių.