S.Paltanavičius. Pats laikas kelti inkilus pelėdoms

Nors tikri žiemiški orai prasidėjo tik dabar, tačiau gamtoje neįmanoma nematyti ženklų, primenančių apie pavasarį: jau gieda didžiosios ir pilkosios zylės, sausas šakas tarškina didieji margieji geniai. Gamtoje viskam ruošiamasi iš anksto, čia „veikia“ labai prasmingas ir tikslus visų darbų kalendorius: jam paklusdami paukščiai ir žvėrys kelia vestuves, žvalgosi vietos lizdams.

Paprastai sausio gale – vasario pradžioje į būsimas perėjimo vietas sugrįžta naminės pelėdos, lututės, uralinės pelėdos. Atrodytų, kad paukščiams nėra ko skubėti, nes laiko dar yra. Tačiau laukinių gyvūnų gyvenime viskas sudėliota taip, kad jaunikliai išsiristų tada, kai gamtoje bus gausu maisto – pelių, pelėnų, paukščių jauniklių. Dėl šios priežasties anksti peri ir krankliai, jūriniai ereliai, didieji apuokai.

Sugrįžusios į perimvietes pelėdos apie tai paskelbia garsiais ūksėjimais – kiekvienai rūšiai jis skirtingas, savotiškas, bet - labai „pelėdiškas“. Tokie signalai daugiau skirti kitoms pelėdos, galimoms konkurentėms perspėti.

Kiekviena rūšis turi ypatingus gyvenimo ir perėjimo vietos poreikius. Pelėdoms svarbu maisto gausa, patogi lizdavietė, ramybė, galimybė apsaugoti savo dėtis ir jauniklius. Naminės pelėdos gali įsikurti netoli žmogaus, perėti senų pastatų palėpėse, išpuvusiose parko ar sodo medžių šovose, inkiluose. Lututės laikosi mišriuose sygliuočių miškuose, jų lizdai dažnai būna pušyse iškaltuose juodųjų meletų uoksuose. Uralinė pelėda – stambesnė, gana stipri ir aktyvi, peri senuose plėšriųjų paukščių lizduose, atviruose inkiluose. Šiuo metu naminės ir uralinės pelėdos jau sugrįžę į perėjimo vietas, todėl metas pagaminti ir iškelti joms inkilus. 

Jie kalami iš 2-2,5 centimetro storio lentų - jos nebūtinai turi būti naujos, nenaudotos. Svarbu, kad jų kraštai būtų lygūs, kad inkilo sienelėse nebūtų plyšių. Labai svarbus reikalavimas lentiniam inkilui – priekinė sienelė, kurioje daroma anga, negali būti sudurtas iš 2 lentelių. Labai dažnai tarp šių lentelių atsiranda tarpas (plyšys), kuriame įstringa paukščių kojos ir jie ilgai kankinęsi žūsta.

Jeigu nėra kitokios medžiagos, priekinė sienelė gali būti kalama iš horizontalių lentų. Galima naudoti tuščiavidurius stuobrius – kertant mišką tokių surasti nesunku. Miškakirčiai mielai jums atiduos tokio stuobrio nuopjovą, kuri niekam kitam - nei malkoms, nei dirbiniams – netinka.

Naminei pelėdai inkilas gaminamas pusės metro aukščio, viduje jo skersmuo 30 cm, aukštis iki landos – 30 cm, landa 12 – 15 cm skersmens. Naminėms pelėdoms inkilai keliami kraštiniuose sodybos, parko medžiuose, netoli senesnių miško kirtaviečių, atvirumų. Inkilą reikėtų kelti ne žemiau kaip 5 – 6 metrų aukšyje, priskristi prie jo šakose turi būti paliktas patogus tarpas.

Biržų, Pasvalio, Švenčionių krašte, kur gausiau uralinių pelėdų, galima iškelti inkilus ir joms. Šiai pelėdai inkilas kalamas tokio pat dydžio ar šiek tiek žemesnis (40 – 45 centimetrų), tačiau jo priekinė sienelė yra žema, iki pusės inkilo aukščio, o likusi dalis atvira. Uralinei pelėdai inkilas keliamas giliai miške, mišriame medyne, jei įmanoma – kuo didesniame aukštyje.

Inkilus geriau kabinti už storo metalinio kablio, o jeigu negalima jo pagaminti – prikalant prie medžio. Negalima inkilo prie medžio rišti viela, nes ji įauga į medieną ir žaloja medį.

Labai pravartu medžio, kuriame yra pelėdos inkilas, kamieną apjuosti plačiu skardos žiedu ar įrengti skėčio formos skardinį „sijoną“, kurie apsaugotų paukščius nuo kiaunių.