GRYNAS.lt interviu Aplinkos ministras davė antradienį ryte, kai redakcija dar neturėjo informacijos, kad K. Trečiokas STT pradėtame tyrime dėl Vyriausybės nutarimo, po kurio atsirado visos galimybės įteisinti Druskininkuose esantį Vijūnėlės dvarą, tapo specialiuoju liudytoju.

K. Trečiokas ministru tapo 2014 metais ir kaip prioritetinę sritį įvardijo atliekų sistemą. Tačiau šioje sistemoje netrūksta problemų ir žmonės nuolatos skundžiasi atliekų surinkimo sistemos ydomis.

„Esu blogietis, aplinkos ministras visada toks būna. Nes neleidžiame bet kaip statyti, neleidžiame šiukšlinti, neleidžiame brakonieriauti, neleidžiame kasti ir dar daugybės dalykų - kišamės į architektūrą, į spalvą, į formą“, - pokalbį pradėjo K. Trečiokas.

- Bet juk tikriausiai ne tik Aplinkos ministerija kovoja su pažeidėjais. Vidaus reikalų ministras irgi kovoja, nors yra labai populiarus?

- Vidaus reikalų ministras gelbsti, saugo. Žinoma, mes taip pat gelbstime gamtą, aplinką, bet, pavyzdžiui, medžiotojai nori daug vilkų medžioti, mes sakome – ne, žvejai taip pat nori bet kaip ir bet kur gaudyti, mes sakome – ne, verslinę žvejybą apskritai uždraudėme, todėl yra nepatenkintų (Tiesa, verslinės žvejybos uždraudimas ne K. Trečioko nuopelnas. 2013 m. aplinkos ministro pareigas ėjęs Valentinas Mazuronis pasirašė įsakymą, kuriuo Lietuvoje uždrausta verslinė žvejyba vidaus vandens telkiniuose. Tvarka tik įsigaliojo nuo 2015 metų – GRYNAS.lt). Taip pat sulaukiame priekaištų dėl statybos reglamentavo, arba paimkime kokios nors sodininkus, kur, atrodytų, mes esame apskritai ne prie ko, bet jie deda viltis, kad Aplinkos ministerija paims ir sutvarkys jiems dokumentus, kelius, planus. Summa summarum vis tiek mes esame blogiečiai, bent aš taip manau.

- Kalbant apie atliekų sistemą, pradėjo veikti taromatai - istorinė akimirka. Tai buvo ilgai laukta, girdėjome labai daug skaičių, kiek pakuočių tikimasi surinkti. Jūs pats sakėte, kad iki 2020 metų tikitės 90 proc. pakuočių surinkti taromatais. Kuo pamatuoti tokie skaičiavimai?

- Gyvenimas parodys, ar šis skaičius realus, bet žinote, taip ir su klimato kaita buvo. Visi sakė, kad tai nesąmonė - periodiškai atšyla ir atšąla. Mokslininkai, kurie tikrai daug išmano ir tyrimus daro, neturi vieningos nuomonės. O čia tai ekonominis dalykas, kuris priklauso nuo žmonių psichologijos. Baudomis galima daug ką pasiekti ir įvairiais nurodymais bei apribojimais, bet pagrindinis dalykas, ypač atliekų tvarkyme, yra žmonių sąmoningumas.

Su taromatais manau, kad bus sumaišties, ypač pradžioje, kol rinkoje bus visokių butelių ir skardinių. Bus pasipiktinimas, kad aparatas genda, nepriima, todėl, kad reikia pasižiūrėti, koks tas ženkliukas. Užstato sistemos administratoriai turi informuoti, jie tą ir daro. Bet pats žinau, kad net apie renovaciją jau tiek metų kalbama, tūkstančiai namų renovuojami, o dar vis sakoma, kad stringa, kad trūksta informacijos. Na žinote, jeigu žmogus nežiūri televizoriaus, neskaito laikraščių, nesinaudoja internetu, tada jis gali nežinoti. Aišku, jis gali pastebėti, kad kaimynas kažkur susidėjęs butelius neša, jau kažkas pasikeitė.

Tai panašu į tai, kai mes paagitavome žmones mažiau naudoti polietileno maišelių. Dabar plika akimi vizualiai matau, labai nemažai žmonių naudojasi daugkartiniais maišeliais tiesiog prekybos centruose. Tai ir apsimoka ir patogu. Pats dėl savęs galiu pasakyti: aplinkos ministrui garbės reikalas rodyti pavyzdį, bet aš ne dėl to, kad kažkas gali pamatyt ar panašiai. Būna tokių atvejų, kai prireikia kartais ir polietileno maišelių, o jų tiesiog nėra namuose.

- Pirmadienis buvo pirmoji taromatų veikimo diena. Kiek teko matyti, parduotuvėse užstatinių pakuočių dar nelabai yra, atrodytų, tie taromatai žmonių dar net nebuvo naudojami, bet jau gavome pranešimų, kad taromatai genda. Galbūt nebuvo pilnai pasiruošta šiai sistemai?

- Aš pats vakar dalyvavau ir tą patį buteliuką kitą kartą įkiši ir aparatas nepaima. Iš antro ar iš trečio karto tik. Gali ir apskritai sugesti, reikia derinti, suvedinėti. Gerai yra pereinamasis laikotarpis, kai prekyboje dar nedaug užstatinių pakuočių. Gal gyventojams taip pat nereikėtų skubėti. Būkime realistai, dabar pastatė arti trijų šimtų taromatų, jų bus iki 1000. Tai yra technika, ji gali sugesti, kaip ir bet kas. Būna ir troleibusas sugenda ir kitos transporto priemonės, ir buitinė technika genda, o čia sudėtinga. Tik jeigu tai daug kartų pasikartos, tuomet jau klausime administratoriaus - gal jis netinkamą rangovą pasirinko.

Kitas dalykas, gali atsitikti taip, kad labiausiai žmonės nervinsis dėl savo nežinojimo, jeigu jie bandys įsiūlyti taromatui netinkamą pakuotę. Bet manau, kad nesame tokie tamsūs, įsitikinsime, kad suklydome, pasinervinsime ir tiek.

- Kalbant apie atliekų sistemą, jūs pats sakėte, kad svarbiausia yra žmonių sąmoningumas rūšiuojant atliekas, bet ar jums neatrodo, kad paprastam žmogui svarbiausia yra patogumas? Dabar tikrai ne kiekviename kieme stovi rūšiavimo konteineriai, o yra ir tokių namų, kur apskritai yra vadinamieji šiukšliavamzdžiai, į kuriuos keliauja visos atliekos.

- Labai skirtinga situacija. Yra regionų ir rajonų, ir miestų bei vietų, kur tai yra visiškai neblogai organizuota ir pakanka rūšiavimo konteinerių. Yra vietų, kur konteinerių trūksta. Yra gamintojų ir importuotojų, atliekų tvarkytojų įsipareigojimas pastatyti konteinerius. Ne visur jie vykdo savo įsipareigojimus. Mes vėl juos persekiojame, vėl esame nemalonūs.

Bet aš matau kitą pavojų, kai kurie atliekų tvarkytojai ir kai kurios savivaldybės elgiasi neatsakingai. Jie turi prieš penkerius metus, o kartais dar seniau sudarytas sutartis ir ten atsiskaitoma už svorį, kiek atliekų išvežta į sąvartynus. Tas atliekų tvarkytojas suinteresuotas atliekas vežti į sąvartynus, nes į kainą įtraukti išrūšiuotų atliekų jie negali, nes tai jau yra ne atlieka, o antrinė žaliava. Ir mes turime tokių signalų, kur buvo rūšiavimo konteineriai ir jie dingo.

- Tarkime, Švedijoje taip pat buvo tie vadinamieji šiukšliavamzdžiai. Švedai sako, kad jau 50 metų jie užvirinti. Ar tai nebūtų paskatinimas rūšiuoti?

- Žinau, kad daug kur ir pas mus jie yra užvirinti ir nenaudojami, o kur jie yra naudojami, ten žmonės turi problemų ir su kvapais, ir su išvalymu. Tinkamai eksploatuojant tai yra patogu, juk tu komunalines atliekas gali nuleisti vamzdžiu, bet žmonės pila ir skystas atliekas tinkamai nesupakavę. Manau, kad ši sistema, kaip idėja, gal buvo ir nebloga. Palikim ją autoriams, bet tai ir su mūsų mentalitetu susiję. Ji, ko gero, nepasiteisino.

- Sakote, kad žmonių sąmoningumas nėra aukšto lygio. Gal tuomet jį padėtų pakelti skatinimo sistema, kad už atliekas mažiau mokėtų tie, kurie jas rūšiuoja?

- Tokio tikslo reikėtų pasiekti. Ir dabar taip turėtų būti, kadangi tos, kurios išrūšiuotos, nepatenka į bendrą kiekį. Dabar bandome įdiegti dvinarę mokesčio už atliekas sistemą. Savivaldybės ganėtinai priešinosi, buvo nepasirengusios, atidėjome, bet nuo šių metų vidurio turi pasiskaičiuoti. Reikia pamažu eiti prie šios tvarkos, bet, žinoma, lygiagrečiai turi būti ir kiti dalykai daromi – aikštelės sutvarkomos, konteineriai pastatomi.

- Grįžkime prie sąmoningumo. Jeigu jis nepadeda, gali padėti rykštė. Pavyzdžiui, Belgijoje yra didžiulės baudos už atliekų nerūšiavimą ir nerūšiuotų atliekų niekas net neveža iš privačių namų. Žmonės yra priversti rūšiuoti, jie neturi kitos išeities. Ar nereikėtų pasekti tokiu pavyzdžiu?

- Manau, kad tai tik laiko klausimas, bet pirmiausia, mes turime padaryti, kaip jūs sakėte, kad žmogui būtų patogu. Toliau tikrai turėsime žiūrėti, kad tuo būtų naudojamasi, suinteresuotumas turi būti, nes jeigu nesvarbu, ar aš į bendrą srautą išmetu, ar išrūšiuoju, vis tiek mokėti turiu tą patį, tai jau nesąžininga. Reikia daug ką padaryti, o tada jau imtis vėzdo.

- Yra stambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelės, bet dėl jų irgi kyla daug problemų. Neseniai sulaukiau skambučio: žmogus guodėsi, kad nuvežė atliekas į vieną aikštelę, ten nepriėmė, nes neturėjo vietos; nuvežė į kitą – ten nepriėmė, nes sakė, kad tokių atliekų iš viso nepriima. Žmogus klausė, ką jam daryti - ar į mišką atliekas pilti? Ką tokiam žmogui patartumėte daryti Jūs, ministre?

- Visai tikėtina, kad surinkėjai laiku nepadarė savo darbo - neištuštino konteinerių, neišvežė perdirbėjams ir tiesiog neturi, kur dėti atliekų. Todėl jie sako: sorry, mes dabar nepriimsime. Bet jie privalo priimti, jie gali laikinai šalia išsikrauti. Žmogui reikėtų tik padėkoti, kad jis atvežė, reikėtų įvesti tokią taisyklę: jeigu nepriima, gali išversti prie vartų. Prieš kelias savaites matėme sbambiagabaričių atliekų surinkimo aikštelę Šalčininkuose, ten viskas buvo puikiai sutvarkyta, nemanau, kad išgirdę, jog atvažiuoja ministras, jie staigiai padarė parodomąją akciją.

Kęstutis Trečiokas

- Nebūkime naivūs, juk būtent taip ir gali būti.

- Tikrai nemanau, būtų per daug kaštų tokiam pavaizdavimui. Paprasčiausiai kompanija, kuri aptarnauja, tikriausiai pakankamai atsakinga. Kur vežti atliekas, yra aišku, bet yra ir piknaudžiavimo atvejų. Į sąvartynus veža, ko jau seniai negalima, ir išrūšiuotas atliekas ir statybines atliekas. Mes gi prie kiekvieno kontrolieriaus nepastatysime, bet kartais pastatome ir matome, kas vyksta. Sąvartynų administracija suinteresuota. Ji gauna vartų mokestį ir pagal tonažą, kuo sunkesnį atveža, tuo daugiau jiems byra. Iš to jie gyvena. Sąvartynų mokestis irgi jiems eis.

- Jūs dabar pasakojate, kad visi suinteresuoti apeidinėti įstatymus, viskas yra blogai, bet juk jūsų atsakomybė kontroliuoti, kad taip nebūtų. Kodėl yra blogai ir kiek yra dėl to nubaustų žmonių?

- Kad jie yra baudžiami, tai faktas. Ar daug jų nubausta, neturiu dabar informacijos, manau, kad nepakankamai. Yra dar daug netvarkos, dar pro pirštus žiūri, bet baudos yra geras vėzdas. Tačiau turi būti alternatyva. Mes nenorime grįžti prie to, kad visi vežtų statybines atliekas ar padangas į mišką. Jau geriau tegu padeda prie konteinerių, kad ir ten nepriklauso, bet čia mūsų problema organizuoti, investuoti į perdirbimą. Bet dažnai žmonės, kurie turi užtikrinti perdirbimą, važiuoja lengviausiu keliu - išveža į sąvartyną. Jeigu taip pigiau, naudoja pakurai, daro pažeidimus. Mes gaudome, baudžiame, teisės aktais ribojame, bet iki tobulybės dar, švelniai tariant, toli.

- Stambiagabaričių atliekų surinkimo sistema yra visiškai nepatogi. Pasižiūrėkime iš paprasto žmogaus pozicijos: tarkime, jis pasikeitė kriauklę, o tai jau stambiagabaritė atlieka, bet neturi automobilio. Kaip jam tą kriauklę nuvilkti iki surinkimo aikštelės? Kodėl negalima tų atliekų kitaip surinkti?

- Na, atskirą daiktą reikia kažkokiu būdu nugabenti. Dabar mažai, kas neturi automobilio. Kaimyno galima paprašyti.

- Tikrai ne kiekviena močiutė turi automobilį...

- Iš močiutės turėtų tas santechnikas, remontininkas, kuris keičia ir pasiimti tai, kas atliko. Statybininkai yra įpareigoti ne tik sutvarkyti atliekas, bet ir vietoje jas rūšiuoti.

- Jūs vėl kalbate apie statybininkus ir statybines atliekas. Bet grįžkime prie paprastų žmonių rūpesčių. Jūs norite pasakyti, kad jeigu pas mane meistras pakeitė kokią kriauklę, tai jis ją turi ir pasiimti?

- Manau, kad taip. Samdydamas statybininką aš turėčiau sakyti: brolau mielas, aš tau sumokėsiu už tos kriauklės pakeitimą, bet būk mielas ją ir pasiimk. Toliau jau sąžinės reikalas, ar jis išmes ją į konteinerį, ar pristatys ten, kur reikia. Aš įsivaizduoju: atvažiuoja furgonas, kur yra veržtuvai, spaustuvai, suvirinimo aparatas ir t.t. ir šalia gali tilpti konteineriukas atliekoms. Jis gali sukaupti tam tikrą kiekį atliekų ir jas pristatyti į aikštelę.

- Jūs manote, kad dabar taip yra?

- Aš nenustebčiau, kad yra nemažai taip ir besielgiančių. Bet, žinoma, žmonės dažnai nueina pigiausiu keliu.

- Dėl stambių atliekų nėra važinėjama po namus, bet štai dėl kelių gyvsidabrinių termometrų – yra. Vaistinėse jų nepriima, nes tai pavojinga atlieka, todėl „Grinda“ važinėja po vilniečių namus ir juos renka. Na, viskas lyg ir gerai, žmogui patogu, bet ar nėra beprotiškai neekonomiška dėl kiekvieno termometro važinėti po miestą?

- Gyvsidabris yra labai pavojingas, be to, jis yra ir vertingas, jeigu tinkamai jį surinki. Manau, kad dėl to yra atvažiuojama į vietą, nes tai apsimoka. Tačiau vaistinės taip, kaip priima pasenusius vaistus, turėtų priiminėti ir tokius dalykus.

- Kalbant apie pavojingas atliekas, yra ir daugiau istorijų. Pavyzdžiui, žmogui po remonto liko dažų, jų paprasta stambiagabaričių atliekų aikštelė nepriima, reikia vežti į „Toksiką“. Jos aikštelė yra toli, o galiausiai žmogus sužino, kad už atliekų pridavimą dar teks susimokėti. Ar logiška žmogui mokėti už atliekas, juk jis pirko dažus, jis už juos jau mokėjo?

- Dažai yra toks dalykas, kad juos galima susipilti į skardinę, vėliau panaudoti ir skardinę pašalinti kaip metalo atlieką. Pavojingų atliekų tvarkytojai turi jas tvarkyti, bet naivu tikėtis, kad dėl kelių skardinių kažkas kažkur važiuos.

- Bet žmogus gal ir būtų nuvežęs, jeigu nebūtų sužinojęs, kad dar jam teks mokėti mokestį už tą priėmimą. Ar tai logiška? Juk žmogus tą pačią dažų skardinę padėjo prie konteinerio – jis nieko nesumokėjo ir tai nukeliavo į sąvartyną.

- Taip, yra tokių ir nebūtinai pavojingų atliekų, kur žmonės net negali atsakyti, kur jas padėti. Kad ir rašiklis: pasibaigė ir kur jį padėti? Žinoma, konteineris praryja viską, bet jis, ko gero, galėtų nukeliauti kaip antrinė žaliava prie plastiko. Bet mes turime kitą didžiulę problemą, kad apskritai 58 proc. atliekų mes laidojam sąvartyne. Gruodžio pradžioje Europos Komisija priėmė tokį žiedinės ekonomikos paketą, kuris labai aiškiai sako, kiek atliekų turėtų keliauti į sąvartynus. Iki 10 proc., bet šis skaičius yra ant utopijos ribos.

- Bet tie patys belgai, švedai tik iki 5 proc. atliekų veža į sąvartynus.

- Kai susitinkame ministrai Briuselyje, kalbamės, kad reikia pirmiausiai padaryti, kad būtų vienoda apskaitos metodika. Šalys dažnai skaičiuoja taip, kaip joms patogu. Estai nuėjo tuo keliu, kad drastiškai sumažino į sąvartynus vežamų atliekų procentą, bet jie viską degina. Mes irgi galėtume tai daryti, bet esame sąžiningesni ir matome, kad prioritetas Europoje yra perdirbimas, todėl jį skatiname. Bet kalbant apie 10 proc., pavyzdžiui, kalbant ir apie taromatų sistemą, net mokslininkai sako, kad pakuotė gali būti daugiausiai 6 kartus perdirbta ir po to jau nebetinka, ji vis tiek turi būti deginama, o šlakas niekur kitur nedings. Manau, kad net teoriškai į 10 proc. sutilpti sunku.

Yra daugybė šalių narių - Belgija, Olandija, Vokietija, kurios yra gana neblogai susitvarkiusios, tai dabar sako: jūs dar gaunate paramą, tai prašome pasiekti tokį lygį kaip ir mes. Arba net siūlosi, kad gali mums sutvarkyti. Kas tuomet gaunasi: Europa duoda paramą, vokiečiai duoda technologiją, mes už ją sumokame ir jie atsiima pinigus. Žinoma, nereikia perlenkti lazdos ir labai užlenkti taip, kad skaudėtų vartotojams, bet jeigu mes sąvartynų mokestį dabar atidėjome trims metams, palikome tris eurus, nors Europoje yra sakoma, kad nuo 50 iki 70 eurų už toną yra veiksminga. Jeigu mažesnis mokestis, jis nepakankamai motyvuoja. Bet 2030 metai artėja ir po to reikės labai drastiškai kelti mokestį. Čia politikai irgi turėtų elgtis sąžiningai ir prieš rinkimus stengdamiesi būti geri turėtų pasakyti: jus mus rinkite, bet jau kitoj kadencijoj iš karto padvigubinsim mokestį.

Kęstutis Trečiokas

- Jūs tikitės, kad kažkas taip pasakys?

- Aš juokauju, žinoma, bet čia ir yra tokia negerovė, kad mes nesolidžiai atrodome, nes pirmi metai po rinkimų, kol politikai apsitrina, paskui gali du metus normaliau dirbti, o paskutinius metus jau reikia nepopuliarių sprendimų nepriiminėti ir tai vis nusikelia.

- O Jūs, ministre, negi nebijote priimti nepopuliarių sprendimų prieš rinkimus?

- Aš gal nebijočiau, bet ministro nelabai užtenka. Aš su sprendimais turiu eiti į Vyriausybę, Vyriausybė į Seimą. Visi žinome ir ne vieną atvejį, kai mes sukūrėme kažkokį teisės aktą, jis dar su pakeitimais šiaip ne taip nueina į Vyriausybę, o Seime sustoja arba pavirsta į visai ką kita.

- Bet yra ne tik politikai, yra ir teismai. Konkrečiai kalbant dėl iš EPA atimtos licencijos. Aplinkos ministerija ją panaikino, o teismas panaikino jūsų sprendimą. Kai kas tai vertina kaip aplinkosaugininkų bandymą susidoroti su įmone...

- Čia įmonė taip viską pateikia. Teismas žiūri raidės ir yra labai svarbu, kas yra po ko ir kaip. Netinkamai surašius aktą ir girtas vairuotojas gali likti nenubaustas. Faktas yra tas, kad jie blogai tvarkė atliekas ir pažymos yra fiktyvios. O licencijos atėmimo procedūra yra kiek kitokia. Man atrodo, kad viskas buvo netinkamai įforminta ir sumaišyta veiksmų eilė. Tai nulėmė, kad buvo galima apskųsti teismui ir teismas priėmė tokį sprendimą.

- Bet Jums turėtų būti nemalonu, kad įmonė, kuri netinkamai dirbo, dėl ministerijos klaidos lieka nenubausta?

- Ji neliks nenubausta, licencija jai grąžinta ir ji gali dirbti. Teisininkai užsiima tam tikra ekvilibristika, tos kompanijos, kurios tvarko atliekas, yra pinigingos, samdosi gerus teisininkus, gerus advokatus, ko mes negalime sau leisti. Mūsų teisininkai su savo algelėmis yra atitinkami. Pajėgumas yra nevienodas.

- Bet kalbant apie tą patį EPA skandalą, aplinkos viceministras Algirdas Genevičius viešai pasakė, kad buvo šantažuojamas įmonės. Jūsų vadovaujama ministerija pasigyrė padariusi didelį darbą ir atėmusi licenciją, o po to viskas apsivertė aukštyn kojomis. Įvaizdis ministerijos nekoks tokiu atveju?

- Jeigu mes rūpintumėmės įvaizdžiu, tai mes eitume patvoriais. Įvaizdis svarbus, bet mes turime prioritetą, mums svarbu rezultatas ir net įvaizdžio sąskaita. Niekas neapsivertė aukštyn kojomis, yra virš 30 bylų, mūsų kreipimųsi dėl įvairių atvejų ginti viešąjį interesą į prokuratūrą. Ir FNTT turi darbo, mes klausėme, nes praėjo daugiau nei metai, klausėme, kaip ten viskas vyksta. Jie sakė, kad turi pakankamai medžiagos, rezultatas bus, bet kažkodėl nejuda.

- Nepakankamai greitai dirba?

- Taip, manyčiau, kad yra ar kvalifikacijos trūkumas, tai yra specifinės bylos, cheminės medžiagos, reikia išmanyti. Gal yra ir nenoro, gal prokuratūra turi kitus prioritetus, o pažeidėjams tai yra lengvinanti aplinkybė.

- Jūs esate sakęs, kad jūsų prioritetas yra atliekos. Ką per tą laiką, kai esate ministras, padarėte, kad paprastam žmogui būtų patogiau, o ne kad būtų tvarkingesnė popierinė pusė?

- Kartais net gerą įstatymą priėmus jis suveikia po kažkurio laiko ir žmonės tą patogumą ar nepatogumą pajus po metų kitų. Prieš trejetą metų priimtas įstatymas dėl užstato sistemos, o jis pradeda veikti tik dabar ir dar pusmetį visus erzins. Tik po to paaiškės, kaip tai yra gerai. Mes nemažai esame tokių sprendimų priėmę, kur pradžioje buvo nemažas pasipriešinimas. Atsimenu dėl smaigų žvejams buvo tyčiojamasi visokiais būdais, o dabar patys pripažįsta, kad tai – reikalinga ir gerai. (Dėl privalomų smaigų žvejams sprendimas buvo priimtas ministro pareigas einant ne K. Trečiokui, o V. Mazuroniui – GRYNAS.lt).

- Daug metų dirbote savivaldos srityje, ši kadencija jums tikrai nebuvo rami. Ar planuojate dalyvauti Seimo rinkimuose?

- Labai dvejoju. Vienu tarpu jau buvau nusprendęs visiškai eiti iš politikos, bet dėl ateities reikia labai gerai pagalvoti, nes didele dalimi tai yra Sizifo darbas. Aplinkos ministerijai yra sudėta per daug: ir miškai, ir žemės gelmės, ir atliekos, ir statyba, kas tik nori. Ir visos sritys liečia visus žmones.

- Tai kitos ministerijos turi mažiau darbo?

- Nenoriu aš lygintis su kitais, bet galbūt yra siauresnės ar konkretesnės sritys. Mes turime tokių sričių, kurios net tarpusavyje sunkiai dera.