Jaučiama sąvartynų tarša
Pasak specialistų, didžiausią žalą paviršiniams ir požeminiams vandenims padaro sovietinės naftos bazės. Jie mano, kad daugelis gyventojų nežino, kad turint šulinį ir tręšiant šalia jo pasodintus augalus daug cheminių medžiagų patenka tiesiai į vandenį. Dėl tokio užterštumo jis tampa pavojingas ir geriamuoju specialistai jo nedrįsta vadinti.
Dar viena problema, kelianti pavojų vandeniui, – sąvartynai. Tačiau, anot Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjo Kęstučio Kadūno, jie padaro neigiamą įtaką nedideliu spinduliu.
„Sąvartynai yra lokalios taršos židiniai. Uždarant senuosius sąvartynus buvo atlikti tyrimai. Nustatyta, kad tose vietose gruntiniame vandenyje padidėja amonio, nitratų, nitritų, organinių medžiagų. Tų medžiagų nėra tiek daug, kad jos keltų grėsmę požeminio vandens ištekliams. Didžiausias pavojus kyla vandenims 100-150 metrų spinduliu aplink sąvartyną“, - kalbėjo K. Kadūnas.
Jis kaip pagrindinius taršos židinius įvardija buvusias sovietų naftos gamyklas ir pesticidų sandėlius.
„Aktualiausia sunkiųjų metalų ir naftos produktų tarša, kuri sudaro 45 proc. visos Lietuvos vandenų taršos. Tai yra buvusios naftos bazės, degalinės ir pan. Dėl tokių atvejų tarša gali pasiskirstyti net kilometro spinduliu. Taip pat vandenyje taršą padidina ir buvusios pesticidų saugyklos. Dėl jų buvo vienas atvejis, kuomet karvės kažkur atsigėrė užteršto vandens ir visos pradėjo stipti“, - sakė K. Kadūnas.
Kapinės, pasak specialisto, žalos vandenims padaro minimaliai: „Tai taip pat yra labai lokalus dalykas. Kūnas yra organika - anglis, aišku, dabar kiša visokius lakuotus karstus. Dėl to gali būti, kad patenka mikrokiekiai taršos į gruntinį vandenį.“
Gręžininius reikia tikrinti nuolat
O kaip su gręžiniais, kurių vandenį žmonės geria? Pasak specialisto, visų pirma, gręžinio vandenį reiktų ištirti ir tik vėliau jį gerti.
„Nuo naftos telkinių labiausiai nukenčia gruntinis vanduo, kuris yra arčiausiai žemės paviršiaus. Jeigu tai yra gręžiniai, jie pasiekia 30 – 50 metrų gylį. Tik pora atvejų yra žinoma, kai tarpmoreniniai žemės sluoksniai buvo paveikti ir tarša pateko į gręžinius. Vanduo iš čiaupo yra saugiausias, kadangi yra labai griežti veterinariniai reikalavimai. Jeigu pats žmogus išsikasa gręžinį, jis vandens kokybę turėtų įvertinti. Vieną kartą žmonės išsikasė gręžinį, gėrė vandenį iš jo, o po kelių metų sužinojo, kad būtent toje vietoje sovietiniais laikais buvo pesticidų sandėlis. Pagalvokite, kokie ten nuodai“, – pasakojo specialistas.
„Didžiausi potencialūs židiniai, buvusios gamyklos, valymo įrenginiai, yra pramoniniuose Lietuvos miestuose. Tarybiniais laikais buvo apie 1200 kolūkių ir tarybinių ūkių, kiekvienas iš jų turėjo pesticidinius sandėlius. Jie buvo paplitę visoje Lietuvoje“, – sakė K. Kadūnas.
Anot specialisto, gyventojai turėtų atkreipti dėmesį į savo šulinio vandens kokybę. Jis gali būti netinkamas vartojimui.
„Šuliniai dažnai užteršiami trąšomis. Gyventojai įsirengia sodą ir per jo vidurį pastato šulinį, įvairiais chemikalais laisto augalus, o šie keliauja tiesiai į geriamąjį vandenį. Tikėtina, kad toks šulinys jau nebus saugus. Tyrėme labiausiai trąšomis užterštas vietas ir netoliese esančius šulinius. Nustatėme, kad vandenyje normalus nitratų kiekis tesiekia 12 miligramų litre. Šiuo atveju šuliniuose buvo randama 100 miligramų ir daugiau. Kaip geriamo vandens šaltinis šulinys apskritai nėra saugus“, – komentavo hidrogeologas.
Anot hidrometeorologo Gintaro Valiuškevičiaus, labiausiai nuo taršos kenčia paviršiniai vandenys. Pasak specialisto, gerti požeminį vandenį yra gan saugu. Tačiau patikimiausias vanduo, anot G. Valiuškevičiaus, teka iš krano. Kaip ir K. Kadūnas, G. Valiuškevičius įsitikinęs, kad didžiausia žala padaroma šuliniams. Pasak jo, į šulinio vandenį patenka ne vien nitratai, bet ir kitos žmogui pavojingos medžiagos.
