Regioniniame parke po judriu keliu įrengta „perėja“, kuria ropojantys varliagyviai nesusidurs su automobiliais. Nors kelininkai darbų dar nebaigė, tačiau migruojančios varlės jau bando specialiai joms pritaikytus „koridorius“ už beveik pusę milijono litų.
Citata
Moteris, paprašyta įvardinti retas rūšis, paminėjo, kad judrų kelią, norėdamos patekti į nerštavietes, kerta medvarlės, raudonpilvės kūmutės, smailiasnukės varlės ir kt.

Didžiausią varlių maisto dalį sudaro vabalai, vorai, vabzdžių lervos, dvisparniai, moliuskai ir kiti bestuburiai. Taip pat varlės yra daugelio paukščių ir žinduolių pagrindinis maisto šaltinis. Taigi, jei jų populiacija drastiškai sumažėtų, kai kuriems paukščiams bei žinduoliams imtų stigti maisto, o kai kurios vabzdžių rūšys, pavyzdžiui medžiams kenkiantys amarai - suklestėtų.

 Pagrindinė varlių žūties priežastis – migracija per mišku nutiestus kelius, kuriais zuja mašinos. Rūšis patirtų dar didesnių populiacijos nuostolių, jei žmonės jų nerinktų ir nepernešinėtų.

Rankomis surinkdavo ir per dieną pernešdavo beveik 5 tūkst. varlių

Netrukus Lazdijų rajone vingiuojančio kelio Leipalingis – Lazdijai – Kalvarija ties 16-uoju kilometru kelininkų nebeliks. Jie jau įrengė gelžbetonines sistemas, skirtas varliagyvių apsaugai. Beliko tik kosmetiniai darbai.

GRYNAS.lt žurnalistą, atvykusį apžiūrėti naujų įrenginių, sutikusi Veisiejų regioninio parko vyr. ekologė Irma Maciulevičienė tikino, kad jie yra labai reikalingi, kadangi kaip tik toje vietoje vyksta didžiausia varliagyvių migracija visoje valstybės saugomoje teritorijoje.

Kaip teigė pašnekovė, šiame regioniniame parke varlių labai daug. Prieš trejus metus nutarus įvertinti teritorijos varliagyvių rūšinę sudėtį, nustatyta, kad ji labai įvairi.

Tyrimas parodė, kad saugomoje teritorijoje veisiasi ne tik visoje Lietuvoje paplitę varliagyviai, bet ir saugomi Lietuvos bei Europos mastu.

Moteris, paprašyta įvardinti retas rūšis, paminėjo, kad judrų kelią, norėdamos patekti į nerštavietes, kerta medvarlės, raudonpilvės kūmutės, smailiasnukės varlės ir kt.

Nebereiks nešioti „varlių kibirų“

Gamtininkė pasakojo, kad dar šį pavasarį, kol nebuvo įrengti varlėms skirti daugiau nei 400 m ilgio „koridoriai“ ir su jais susijungiančios požeminės pralaidos, regioninio parko darbuotojai šalia kelio įkasdavo kibirus, į kuriuos įkritusias varles keletą kartų per dieną pernešdavo per judrų kelią.

O kai į kibirus varlės ėmė nebetilpti, tose pačiose vietose buvo kasamos daug didesnės duobės, į kurias galėtų jų prikristi daugiau.
Jūratė Šarpytė-Vaičiulionienė
Dabar vairuotojų negrauš sąžinė, kad reikia važiuoti ant varlių. Ši sistema leis šią problemą išspręsti. Ir labai svarbu, kad pasiremta užsienio patirtimi. Tai yra tikrai moderni ir ilgaamžė sistema.

„Pernai vienoje kelio pusėje buvo 22 duobės. Kartą nutariau suskaičiuoti, kiek į duobes įkrenta varlių. Vieną dieną iš viso pernešiau 4,5 tūkst. Koks svoris buvo! Vos galėjau kibirus pakelti. Dvi valandas nešiojau. O keturis kartus per dieną reikia duobes tuštinti. Tradiciškai maždaug tūkstantį varlių per dieną pernešdavau“, - kalbėjo I. Maciulevičienė.

Išbandė viską, kas įmanoma

Tačiau gamtininkė šiuo reiškiniu pernelyg nesistebi. Anot jos, viskas natūralu: varlės, rupūžės ir tritonai skaisčiau pašvietus pavasarinei saulei greit atbunda iš maždaug spalį prasidėjusio žiemos įmygio ir iš karto pradeda keliauti nerštaviečių link.

Judriu keliu šokuojančios varlės ir rupūžės, šliaužiantys tritonai, moters teigimu, parodo žmogaus invaziją į gamtą ir išduoda, kad jų migracija vykdavo dar tuomet, kai toje vietoje nebuvo nutiestas joks kelias.

I. Maciulevičienė pasakojo, kad varlės vairuotojams sukelia nepatogumų, siekdamos iš Šlavanto ežero ar miško patekti į kitoje kelio pusėje esančią pelkę, kuri dėl šilto nusistovėjusio vandens joms palanki neršti.

Pasidomėjus, ar nėra kitų priemonių, galinčių padėti apsaugoti varles, pašnekovė teigė viskas, kas įmanoma, jau išbandyta. Saugomos teritorijos darbuotojai, matydami, kokią žalą varlėms daro automobiliai, buvo pastatę specialias užtvaras joms apsaugoti. Tačiau užtvaros nebuvo veiksmingos, kadangi kai kurios varlės jas peršokdavo, o kitos, žūtbūt norėdamos pasiekti tikslą, netgi prasirausdavo po žeme.

Taip pat ji atkreipė dėmesį, kad giliai po keliu yra kelininkų padarytos vandens pralaidos, tačiau varlės jomis nesinaudoja.

Mano, kad įvyks mažiau avarijų

Kai visi apsaugos būdai buvo išbandyti, regioninis parkas nutarė kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją, kad būtų skirtas finansavimas varlių situacijai pagerinti. Šios specialistai nutarė skirti pinigų iš Kelių priežiūros ir plėtros programos ir vasaros pradžioje prasidėjo darbai.

Kita vertus, I. Maciulevičienės įsitikinimu, dėl abiejuose kelio pusėse įrengtų gelžbetoninių konstrukcijų, kuriomis judės ropliai, kelyje turėtų sumažėti ir avarijų skaičius:

„Vietiniai gyventojai sakė, kad per vieną vakarą yra įvykę 12 avarijų. Dėl ko tos avarijos? Priežastis paprasta – ant kelio būdavo pritrinta labai daug varlių, todėl jis tapdavo labai slidus. O dėl didelio greičio vairuotojai mašinų tiesiog nesuvaldydavo.“
Irma Maciulevičienė
Vieną dieną iš viso pernešiau 4,5 tūkst. Koks svoris buvo! Vos galėjau kibirus pakelti. Dvi valandas nešiojau. O keturis kartus per dieną reikia duobes tuštinti.

Naujai įrengtomis konstrukcijomis, pasak pašnekovės, galės keliauti ne tik ropliai, bet ir kiti smulkūs gyvūnai, pavyzdžiui, zuikiai ar lapės. Be to, moteris svarsto, kad galbūt jomis naudosis ir Lietuvoje itin saugomi baliniai vėžliai, kurių taip pat yra regioninio parko teritorijoje.

Gamtininkės žodžiais, varlėms nereikės laiko, kad priprastų prie joms skirtų konstrukcijų. Kad tai tiesa, GRYNAS.lt žurnalistai netruko įsitikinti: gelžbetoniniais „koridoriais“ žaliosios jau šokuoja.

I. Maciulevičienė skeptikams, kurie abejoja 478 metrų ilgio abiejuose kelio pusėse besidriekiančių konstrukcijų ir dviejų pralaidų nauda, sakė, kad tai yra mažiausia, ką žmonės, niokojantys gamtą, gali padaryti siekdami ją išsaugoti.

„Viskas, kas yra gamtoje, labai reikalinga. Net nepagalvojam, kad varlės mūsų daržuose surenka amarą ir lervas. Jei sode yra medvarlių, nereikia purkšti medžių. Lenkijoje visos varlių rūšys saugomos. Turime džiaugtis, kad pas mus jų daugiau. O šis darbas yra kompensacija dėl žmogaus invazijos į gamtą“, - tikino ji.

Konsultuotasi su Danijos ekspertais

Lietuvos automobilių kelių direkcijos Perspektyvinio planavimo skyriaus vyriausioji specialistė Jūratė Šarpytė – Vaičiulionienė taip pat liko patenkinta atliktais darbais.

Anot jos, tai jau antras atvejis mūsų šalyje, kai už valstybės pinigus saugomi varliagyviai. Kiek anksčiau smulkesnio masto darbai buvo atlikti Varnių regioniniame parke. Tiesa, tuomet buvo nuspręsta kelią nuo varlių aptverti specialiomis tinklo tvorelėmis. Tačiau jos yra neilgaamžės, todėl nutarta, kad geriau rinktis tvirtesnes konstrukcijas.

O siekiant geresnio rezultato įrenginėjant kelis šimtus metrų besitęsiančius varlių „koridorius“ ir dvi pralaidas, buvo konsultuotasi ne tik su Lietuvos, bet ir su Danijos ekspertais.

„Tai yra labai inovatyvu, paremta bendradarbiavimu su gamtosaugininkais. Tokiu būdu padėsime gamtai. Dabar vairuotojų negrauš sąžinė, kad reikia važiuoti ant varlių. Ši sistema leis šią problemą išspręsti. Ir labai svarbu, kad pasiremta užsienio patirtimi. Tai yra tikrai moderni ir ilgaamžė sistema“, - pasakojo pašnekovė.

Taip pat moteris patvirtino, kad jei bus poreikis, panašūs darbai galėtų būti atlikti ir kituose regionuose.