Vandens motociklai - ar iš tiesų piešiamas baubas toks baisus?

2014 balandžio 8d. Aplinkos ministras pasirašė įsakymą, pagal kurio nuostatas ženkliai sumažintas vandens telkinių, kuriuose iki tol buvo leidžiama plaukioti vandens motociklais, sąrašas. Naujasis Aplinkos ministro įsakymas draudžia plaukioti vandens motociklais visuose vandens telkiniuose, išskyrus keturiuose šalies vandens telkiniuose – Baltijos jūroje, Kauno hidroelektrinės tvenkinyje, Elektrėnų tvenkinyje ir Alaušo ežere.

Naujoji tvarka sukėlė dviprasmiškų vertinimų- žvejai ir pakrančių savininkai džiaugiasi pagaliau atėjusia ramybe, vandens motociklininkai piktinasi apribota laisve, o vandens pramogas ir pramoginį turizmą plėtoję verslininkai suka galvas, ką daryti su jau prisiimtais įsipareigojimais.

Apie vandens motociklus kalbamės su Sauliumi Jakutavičiumi- žurnalistu, praeityje garsių TV laidų kūrėju, dabar- korporatyvinius renginius organizuojančios bendrovės vadovu, Vilniaus vandens motociklų klubo steigėju.

- Kada ir kaip susidomėjote vandens motociklais?

- Pirmą kartą vandens motociklą pamačiau prieš kone dvidešimt metų. Nuo tada jie tapo mano pomėgiu, hobiu, o vasarą- ir šiokių tokių pajamų šaltiniu. Taigi su vandens motociklais esu susipažinęs ne iš knygų. Vandens motociklas- greita ir manevringa vandens transporto priemonė. Atsirado jie Jungtinėse Amerikos valstijose septintame dešimtmetyje, vėliau trumpam buvo užmiršti, kol 1973 metas Kawasaki korporacija sukūrė pirmąjį stovimą vandens motociklą, įgijusį bendrinį „jetski“ pavadinimą, kuris gaminamas iki šiol. Per paskutinį dešimtmetį vandens motociklai stipriai evoliucionavo, šiandien jis- šiuolaikinių technologijų kūrinys. Todėl dėl šių savo ypatumų, greičio, manevringumo jis yra pramoga Nr.1 saulėtuose kurortuose, tačiau vandens motociklus naudoja ir teisėsauga- įvairiose šalyse jais vandenyse patruliuoja policija, gamtos apsaugos inspektoriai, jie naudojami gelbėjimo darbams. Priminsiu, Palangos paplūdimyje skęstančiuosius gelbėja taip pat vandens motociklais aprūpinti gelbėtojai.

- Tačiau naujoji Aplinkos ministro tvarka ženkliai apribojo vandens motociklų naudojimą vidaus telkiniuose. Kodėl taip nutiko?

- Iš anksčiau buvusių 11-os vandens telkinių, kuriuose plaukioti vandens motociklais buvo leidžiama, liko 4. Manau, suveikė visuomenės atmetimo reakcija. Šiai dienai vandens motociklai yra prasčiausią įvaizdį žvejų, visuomenės, aplinkosaugininkų akyse turinti vandens transporto priemonė. Vyrauja toks požiūris- vandens motociklininkas yra tipiškas chuliganas, tūlas cool vyrukas prie „babkių“, nesilaikantis įstatymų ir plaukiantis kur papuola, lakstantis pliažuose per besimaudančiųjų galvas, ar piktybiškai sukantis ratus motociklu aplink žvejų valtis, ir kuriam apskritai viskas, vaizdžiai tariant, yra dzin. Būkime biedni, bet teisingi- toks požiūris atsirado ne iš dangaus. Vandens motociklininkų bendruomenė sau leisdavo kartais per daug ir nepaisė reglamento. O dabar turime, ką turime. Formaliai tariant, minėtasis Aplinkos ministro įsakymas atsirado po poveikio Lietuvos vandens telkiniams vertinimo studijos, kurią 2012 metais atliko tvenkinius kasantis UAB‘as.

- Dažnai pabrėžiama, kad vandens motociklas yra ypatingai vandens ekosistemai pavojinga vandens transporto priemonė, kelianti didelį triukšmą, povandenines sroves, kurios ardo dugną ir krantą, išmetanti į vandens telkinį daug teršalų?

- Būkime realistai. Pačio žmogaus kasdieninis gyvenimas teršia aplinką, ir daro jai
neigiamą poveikį. Šiukšlės, automobilių išmetami teršalai- visa tai ne į sveikatą gamtai. Tas pats ir su motorinėmis vandens transporto priemonėmis- žvejų valtimis su vidaus degimo varikliu, laivais, kateriais ar vandens motociklais- visa tai daro didesnį ar mažesnį neigiamą poveikį gamtai. Ekologiniu požiūriu sveikiausia būtų uždrausti viską- palikti medines valtis ir medinius burlaivius, ir plaukioti tik jais, kaip viduramžiais. Tačiau juk gyvename mokslo ir ir technikos pažangos XXI amžiaus pasaulyje.

Kalbant apie vandens motociklus, kartais prisidengiama Europos sąjungos aplinkosauginiais reikalavimais. Tačiau Lietuva dar tik ranka siekė narystės Europos sąjungoje, kuomet apie 2003/2004 metus Kalifornijos valstijoje JAV buvo sukurti itin griežti aplinkosauginiai reikalavimai vandens motociklams, kurie taikomi iki šiol. Kalifornijos valstija ir vakarinė JAV pakrantė yra didžiausia pasaulyje vandens motociklų rinka, joje parduodama daugiausia vandens motociklų. Tuo metu Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Švarcnegeris, nepaisant JAV galiojusių gana liberalių federalinių aplinkosaugos reikalavimų, įvedė griežtus triukšmo, teršalų emisijos reikalavimus, keliamus laivų, katerių, ir vandens motociklų vidaus degimo varikliams. Iki šiol tai yra pasaulinis standartas, žinomas kaip „Californian low emission standart“. Taigi vandens motociklų gamintojai, norėdami išlikti pasaulio rinkoje Nr.1, buvo priversti is esmės keisti buvusias technologijas. Taip 2004 metais dvitakčius variklius pakeitė ekologijai draugiški keturtakčiai variklai, ir visi motociklai nuo 2004 metų iki šios dienos turi tik keturtakčius variklius. Išskyrus stovimo „jetski“ tipo motociklų, kurie sudaro labai mažai pardavimų dalį, ir yra naudojami sportui. 

Dar vienas mitas, kad vandens motociklas yra lyg tiksinti ant vandens bomba, iš kurios gali išsipilti tepalai, degalai, ar akumuliatoriaus skystis. Šiuolaikinis, nuo 2004 metų gaminams vandens motociklas yra sukonstruotas taip, kad iš jo ne tik kad niekas negali išsipilti, bet net į jį nepatenka vanduo. Jei būtų vandens pratekėjimas, vanduo motociklo viduje galėtų sukelti elektros grandinės gedimą, net nedidelis vandens kiekis, patekęs į variklį, sukeltų taip vadinamą hidrosmūgį ir išvestų variklį iš rikiuotės. Todėl šiuolaikiniai vandens motociklai sandarūs lyg konservų dėžutės- juose, kaip įprastuose automobiliuose, įmontuota uždara variklio aušinimo sistema (ankstesni modeliai buvo aušinami telkinio vandeniu), tepalai pilami į variklį, todėl yra uždara tepimo sistema ir jie neteršia vandens telkinių nesudegusios alyvos likučiais. Patys varikliai sandarūs, jūrinio tipo, o vandens motocikluose naudojami akumuliatoriai- dažniausiai sauso tipo, juose apskritai nėra jokio skysčio. Teko girdėti, kad žala gamtai daroma ir todėl, kad nuleidžiant vandens motociklus, panardinama į vandenį priekaba, todėl nuo padangų į vandenį patenka asfalto dalelės. Tačiau leiskite paklausti- jei žvejys atsiveža kelis šimtus kilogramų sveriančią plastikinę valtį, su visa įranga, ar antgamtinė ranka tą valtį į vandenį nuleidžia? Tas pats veiksmas, tas pats atoveiksmis.

Dėl sąlyginai mažos masės, vandens motociklai nesukelia tokio bangavimo, koks kyla praplaukus toną ar daugiau sveriančiam kateriui. Aplinkosaugininkai teigia, kad tokios bangos ypač žalingos, nes ardo vandens telkinių pakrantes. Tačiau sunkiasvoriais, net iki 300 AG laivais naujasis įsakymas gana liberaliai leidžia plaukioti atitinkamo dydžio ežeruose. Šeštokui aiškus energijos tvermės dėsnis, tad didesnė jėga ir masė išjudina didesnį kiekį vandens, kuris bangomis ritasi į krantą. Didelio balo cunamis sukelia ir dideles bangos, kurios šluoja viską savo kelyje.

Įdomus faktas- dvitakčiai pakabinami žvejų valčių varikliai sukelia ne tik didelį triukšmą, bet į vandenį išmeta didžiulį kiekį angliavandenilių ir kitų toksinių teršalų. Į vandenį papuola nesudeginta alyva bei 20-30% nesudeginto kuro. Plaukiant lėta eiga, į vandenį patenka net 40% nesudeginto kuro, o 1 val. plaukimas valtimi 10 AG varikliu ramia eiga ežere palieka tiek pat angliavandenių, kaip 40 000 km (keturiasdešimt tūkstančių!) nuvažiavęs šiuolaikinis automobilis! Dabar ežeruose neršia žuvys, peri paukščiai, tačiau plaukioti nustatyto dydžio ežeruose su 10 AG varikliais galima. Mano nuomone, įprasta žvejo valtelė su dvitakčiu vidaus degimo varikliu galbūt kelia daugiau pavojų, negu vandens motociklas- joje yra atviras kuro bakas, žarnelės, kuriomis iš bako kuras teka į variklį. Neišlaikius valtyje lygsvaros, galima apsiversti, su kanistrais ir tepaluotu varikliu nugarmėti dugnan. Žvejojant dažnai rūkoma, tai atviras ugnies šaltinis valtyje, gali kilti gaisras. Aplinkosauginiu požiuriu, elektros varikliai ir vėjo burės būtų švariausia energija. Tačiau šiandien niekas žvejų su vidaus degimo varikliais nesivaiko ir žvejybos nedraudžia.

- Priimtas Aplinkos ministro įsakymas ženkliai apribojo vandens motociklus šalies ežeruose. Ar nebuvo galima rasti kitų sprendimo būdų?

- Mano nuomone, iki tol galiojusi tvarka galėjo išlikti. Esamą įstatyminę bazę galima tobulinti. Plaukimai vandens motociklu buvo leidžiami nuo birželio 21 dienos dideliuose, ne mažesniuose kaip 500 ha ežeruose, kurie nėra saugomose teritorijose. Laivybos sezono pradžia- birželio 21 diena- tinkamas terminas, nes jau būna išperėję paukščiai, kuriuos trikdo triukšmas ir jie gali palikti savo perimvietes, baigiasi žuvų nerštas, paauga mailius, kurį gali sužaloti besisukantis katerio sraigtas ar įtraukti vandens motociklo turbina.

Buvo galima labiau viską reglamentuoti, atsižvelgti į vandens motociklo variklio tipą, jo galingumą, riboti plaukimus senos kartos dvitakčiais varikliais ar vadinamaisiais galios motociklais. Taip būtų buvusios sukurtos prielaidos atsinaujinti esamą vandens motociklų parką. Galbūt galima buvo riboti vandens motociklo galingumą, paliekant leidimus vandens telkiniuose, ne mažesniuose kaip 500 ha, plaukti tik iki 150 AG ir tik keturtakčiu varikliu varomais motociklais- jie ženkliai draugiškesni aplinkai, nėra triukšmingi. Tai vadinami šeimos arba reakreaciniai motociklai- jais neišvystysi tokio greičio, kaip su jėgos motociklu, tačiau juo maloniai galima leisti laiką šeimos, draugų kompanijoje, su mažais vaikais, ramia eiga sukant ratus po vakarėjantį ežerą. Faktiškai visi vandens motociklų gamintojai jau keli metai orientuojasi į nedidelės galios, sąlyginai pigius, šeimai ir poilsiui skirtus reakreacinius motociklus. O svarbiausia- buvo galima sukurti prielaidą papildyti aplinkosaugininkų biudžetą.

Vandens motociklas yra padidinto visuomenės jautrumo priemonė. Žmogui, kuris išleido keliasdešimt tūkstančių litų motociklui įsigyti, mano įsitikinimu, tikrai nebūtų problema sumokėti bent kelis šimtus litų ekologinio mokesčio. Rinkliava galėtų priklausyti nuo motociklo variklio tipo, galios. Plaukioji jėgos, itin galingu arba dvitakčiu varikliu varomu motociklu, labiau erzini aplinką- didesnis mokestis. Juk kai kurie motociklai per valandą suvartoja ir 30-40l degalų. Yra šio aktyvaus polisio entuziastų, kurie per savaitgalį savo motociklais „suvalgo“ tūkstantį ar daugiau litų. Tarkime, būtų numatytas apvalus 500 litų per metus ekologinis mokestis. Kiekvienais metais privaloma techninė apžiūra, ateiti į saugios laivybos administraciją, atneši kvitą, kad sumokėjai ekologinį mokesti, gauni specialų lipduką. Klijuoji jį ant motociklo, panašiai kaip kelių mokesčio lipduką komerciniame autotransporte. Neturi lipduko- paukšt, bauda, du ar tris kartus daugiau negu nesumokėta rinkliava. Juk Lietuvoje yra registruota kone pusantro tūkstančio vandens motociklų. Susidarytų apvali ekologinio mokesčio suma.

- Tačiau Europos Sąjungos šalyse vandens motociklai yra nepageidaujami? Plaukioti juose galima karjeruose, arba dirbtiniuose telkiniuose.

- Mes labai dažnai orientuojamės į kitų šalių pavyzdžius, pamiršdami konkrečios valstybės dydį, žmonių skaičių, ir geografinius skirtumus. Liberaliausia šalis vandens motociklams pasaulyje yra JAV. Šveicarijoje, kuri nėra Europos Sąjungos šalis, vandens motociklai apskritai yra uždrausti. Keista, kad šveicarai apskritai iki šiol neuždraudė automobilių, ten draudžiama net skraidyti tam tikromis aviacijos priemonėmis, pavyzdžiui parasparniais su varikliu. Vokietijoje, kur gyvena 80 milijonų žmonių, yra vos keliasdešimt didelio ploto ežerų- jie skirti visuomenės poreikiams. Kai kuriuose jų juose egzistuoja trasos, kur plaukti vandens motociklu galima. Apsritai, Vokietijoje vandens motociklas yra transporto priemonė, juo galima legaliai keliauti upėmis, ir iš Hamburgo nuplaukti į Leipcigą. Egzistuoja taisyklės, kad plaukimai vandens motociklu galimi tik nuo 7 valandos ryto iki 20 valandos vakaro. Ši nuostata galėjo būti perkelta ir į mūsų teisės aktus, tikrai nėra būtinybės šeštą valandą ryto maltis motociklu po ežerą, kuriame pilna žvejų. Lietuvoje skaičiuojama apie 2800 ežerų, plaukioti, be Baltijos jūros, buvo galima tik 10-yje iš jų. Taigi leistinų vandens motociklams vandens telkinių skaičius sudarė itin labai mažą procentą bendrame Lietuvos, kaip ežerų krašto, kontekste.