Tarp žvejų mėgėjų ir žvejų verslininkų vyksta nematoma, tačiau nuolatinė kova už mūsų vidaus telkinius.
Kovos vieta – Seimas
Seime svarstomos ir persvarstomos Žuvininkystės įstatymo pataisos. Siūloma panaikinti iki šiol mėgėjiškai žūklei taikytą prioritetą ir leisti verslinę žvejybą mažesniuose nei 500 ha ežeruose. „Toks sprendimas ne tik padarytų neišvengiamą žalą ežerų ekosistemoms, bet ir suduotų smūgį mėgėjiškai žūklei visoje Lietuvoje“, – piktinasi Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos aktyvistas dr. Antanas Kontautas.
Pašnekovo teigimu, mėgėjiškos žūklės leidimus Lietuvoje turi apie 80 tūkst. žmonių, nors pagal įrankių pardavimą galima manyti, jog mėgėjiškai žūklauja apie 170 tūkst. asmenų. Apklausų duomenimis, vien 2007 m. su žūkle susijusių išlaidų turėjo apie 510 tūkst. mėgėjų pamosuoti meškere.
Mėgėjiška žūklė yra svarbi ne tik rekreaciniu (populiariausia laisvalaikio praleidimo forma), bet ir socialiniu bei ekonominiu požiūriais. Tad įteisinta verslinė žvejyba minėtuose ežeruose gresia chaotišku žuvų išteklių eikvojimu ir visišku ežerų nualinimu. Mat verslinės žvejybos priemonėmis žuvų ištekliai labai lengvai pereikvojami ir biologinė pusiausvyra pažeidžiama net ir didžiuosiuose, didesniuose nei 1 000 ha, ežeruose. Mažuose ežeruose pažeisti pusiausvyrą – kur kas lengviau. Būtent todėl verslinė žvejyba juose ir buvo uždrausta.
Žaliesiems nerimą kelia ir siūlymas leisti povandeninę medžioklę visuose vandens telkiniuose. A. Kontautas pabrėžia, kad povandeninė medžioklė – visiškai ne tas pats, kas žvejyba: čia naudojamas ginklas, kuris gali sužaloti žmogų, be to, medžiojama po vandeniu, kas labai apsunkina šios veiklos kontrolę, žuvys dažnai neturi jokių galimybių pasprukti, ypač lašišinės neršto ar maitinimosi vasarą metu. Dėl to minėta medžioklė daugumoje Europos Sąjungos (ES) šalių vidaus vandenyse yra uždrausta ar ganėtinai griežtai reglamentuojama.
Tad gamtos išsaugojimu susirūpinę piliečiai, susibūrę į įvairias ekologines organizacijas, yra už verslinės žvejybos draudimą visuose vidaus vandenyse, išskyrus Kuršių marias. Jų nuomone, vienintelis galimas kompromisas – speciali stintų ir stintelių žūklė gaudyklėmis ežeruose jų nuomininkams. Mat šios žuvys, pačios būdamos nelabai vertingos, suryja daug tikrai vertingų žuvų ikrų, o mėgėjai su meškerėmis jų nepagauna.
Ministerija linkusi palaikyti mėgėjus
Kalbinamas Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento Gamtos išteklių skyriaus vedėjas Vilmantas Graičiūnas tvirtino, kad Lietuvos vidaus vandens telkiniuose mėgėjiškos žūklės plėtrai teikiama pirmenybė, nes nemažinant verslinės žvejybos mastų mėgėjiškos žūklės plėtros galimybės – labai ribotos.
Todėl, pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 m. nacionalinį strateginį planą, tikimasi teisinėmis ir ekonominėmis priemonėmis suderinti verslinę ir mėgėjišką žvejybą vidaus vandenyse. Net ir valdininkai pripažįsta: verslinės žvejybos intensyvumas kai kuriuose vandens telkiniuose yra per didelis. Tad iki 2013-ųjų siekiama beveik perpus sumažinti vidaus vandenyse žvejojančių laivų skaičių ir trečdaliu – žvejų verslininkų skaičių.
V. Graičiūnas pateikia Kauno marių pavyzdį: nuo 1998 m. žuvų ištekliai nuosekliai mažėja, todėl nuo kitų metų verslinė žvejyba Kauno mariose bus uždrausta. Visoms ten žvejojančioms įmonėms sudaryta galimybė pasinaudoti ES Žuvininkystės fondo parama žvejybos laivams perorientuoti į kitą nei žvejyba veiklą.
Ministerijos atstovas remiasi ir moksliniais tyrimais: pasirodo, daugumos ežerų ištekliai nualinti, per daug išgaudyta vertingų rūšių žuvų, mažai plėšrūnų. Pagal bendrą poveikio įvertinimo rodiklį, 84 proc. visų tirtų ežerų žvejybos poveikis juose vertintinas kaip stiprus ar labai stiprus. Be abejo, tai yra ne mėgėjų, o žvejų verslininkų „nuopelnas“.
Anoniminio inspektoriaus pastabos
Vienas gamtos apsaugos inspektorius, paprašęs neminėti jo pavardės, sutiko pasidalyti savo įspūdžiais apie tą tylią žvejų mėgėjų ir žvejų verslininkų kovą bei jos padarinius. Pašnekovo teigimu, Kauno marios, galima sakyti, jau „iššluotos“. Žvejai verslininkai daug metų dirbo (ir ne tik čia) pagal principą „vieną tinklą statau oficialiai, dar kelis – neoficialiai“. Užtat aplink Kauną ir dabar privatūs prekybininkai pardavinėja rūkytus neverslinio dydžio starkius ar karšius. Žvejų mėgėjų pasipiktinimas tokia vadinamųjų verslininkų veikla yra beribis: įrodinėję, kad jų veikla – „nuostolinga“, realiai jie pardavinėjo žuvis turgavietėse. Klausimas, kur žiūrėjo Kauno regiono aplinkos apsaugos inspektoriai, pašnekovui sukėlė tik ironišką šypsnį.
Ne menkiau, pasak pašnekovo, „verslininkavo“ įmonės ir šalies vidaus vandens telkiniuose. Inspektorius teigia pažįstantis vieną asmenį, dabar tapusį oficialiu verslininku, kuris gyrėsi iš ungurių savo laiku pasistatęs namą. Kiti pasistatė namus, nusipirko neprastus automobilius iš karšių ar starkių. Pasirodo, nuo 2006-ųjų iki šių metų žvejai verslininkai apskritai nemokėjo jokių mokesčių už žvejybą, o žvejams mėgėjams tekdavo pakloti po 11 Lt kasmet (nuo šiemet – 50 Lt).
Dažniausiai vienintelis pretekstas gamtos apsaugos inspektoriams nubausti nesąžiningus žvejus verslininkus būdavo tas, kad šie neretai vietoj realiai sugautų žuvų kiekio fiksuodavo 10 kartų mažesnį. Tačiau jei toks „verslininkas“ įrašydavo, kad savo reikmėms sunaudojo kelis šimtų kilogramų sugautų žuvų, gamtos saugotojai negalėdavo pareikšti jokių pretenzijų. Rimtesnės baudos grėsdavo, jeigu verslininkai, turėdami leidimą gaudyti, pavyzdžiui, seliavas, prie jų tinklų pastatydavo dar ir tinklus karšiams.
Beje, apie tinklus. Tiksliau – apie laisvą jų prekybą. Pašnekovas mena sovietų laikus, kai prekyba šiuo verslinei žūklei skirtu įrankiu buvo griežtai reglamentuota – bet kas ir bet kur tinklo negalėjo nusipirkti. Tačiau nuo pat nepriklausomybės pradžios tinklais prekiaujama visiškai laisvai. Maža to, rinka tiesiog užtvindyta pigiais kiniškais kaproniniais tinklais, kurie dėl savo pigumo neretai naudojami kaip vienkartiniai. Tai ypač vilioja brakonierius ir, deja, kai kuriuos žvejus verslininkus.
