Nuo rugsėjo pirmosios prasidės girių karalių – briedžių patinų medžioklės. Briedžių Lietuvoje pastebimai gausėja: dažnėja girių karalių susidūrimai su autotransporto priemonėmis keliuose, miškininkai skundžiasi, jog šie žvėrys niokoja miškų jaunuolynus, padidėjo ir brakonierių sudorotų briedžių skaičius – šiuos žvėris smaugti išsigudrino net kilpininkai. Tačiau tinkamai briedžiai dar nemedžiojami. Aplinkos ministerijos pareigūnai ir toliau tyčiojasi iš miškininkų, medžiotojų, rajonų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijos narių.
Jie geriau žino
Kauno komisija, apsvarsčiusi visų rajono medžiotojų klubų prašymus, pabandžiusi įvertinti, kurių kaimyninių medžioklės plotų vienetų briedžių apskaitose galėjo būti priskaičiuoti tie patys žvėrys, pakoregavo sumedžiojimo limitus ir paliko sumedžioti 8 briedžius: 7 pateles arba jauniklius ir vieną patiną. Tačiau Aplinkos ministerija nubraukė visas komisijos narių pastangas teisingai paskirstyti medžiotojų klubams briedžių sumedžiojimo limitus ir Kauno rajonui sumedžioti skyrė tik 4 briedžių patinus. Žinant, kad elninių žvėrių patinus medžiotojai medžioti privengia dėl selekcijos „profesorių“ sugalvotų reikalavimų ir taikomų sankcijų juos pažeidus, tikėtina, kad ir tie 4 patinai sumedžioti nebus.
Jeigu Vilniaus ponai geriau žino padėtį Lietuvos miškuose už vietinius specialistus, rajonų medžiojamųjų gyvūnų sumedžiojimo limitų nustatymo komisijas reikėtų naikinti – kam gaišinti grupės specialistų laiką ir gadinti jų nervus...
O briedžiai, matyt, jausdami Aplinkos ministerijos globą, stengiasi gausinti savo kaimenes. Šį pavasarį Dubravos girioje net dvi briedės augina dvynukus. Tai jau 6 girių karaliai – tiek pakaunės giriai ir pakaktų. O kur dar keletas patinų, antramečiai jaunikliai... Bet gavome leidimą sumedžioti tik vieną briedžio patiną.
Briedės nelaisvėje
Birželio antroje pusėje Dubravos girioje įvykęs nuotykis, kai ankstyvą rytą briedė su dviem jaunikliais į nelaisvę buvo paėmusi grybautoją (reikia užjausti ir prie didelio miesto prigludusios girios žvėris dėl nepaprastai intensyvaus trikdymo, kai grybautojų pulkai mišką naršo nuo birželio iki lapkričio pabaigos, o dainos gausiai po girią išsimėčiusiose poilsiavietėse skamba ištisus metus), priminė ankstesnius laikus, kada gausioje girios briedžių kaimenėje pasitaikydavo gana agresyvių žvėrių. Šį kartą briedė pušaitę apsikabinusią grybautoją pralaikė kiek daugiau nei valandą.
Paskambinusiai telefonu 112 moteriškei buvo tik patarta, kaip tokioje situacijoje elgtis, ir nurodytas kažkokio medžiotojų klubo, visai ne to, kurio plotuose įvyko susidūrimas su žvėrimi, telefono numeris. Kai apsiraminusi briedė nusivedė savo atžalas, į palaukę bebėganti moteriškė dar susidūrė su šernų kaimene. Ši grybautoja, ko gero, kurį laiką ir žvėris, ir grybus paliks ramybėje... Kad taip nors kokią mešką Dievas atsiųstų į Dubravos girią...
Briedė „sodininkė“
Kai Dubravos girioje briedžių gyveno daug, retas kuris iš jų bijodavo žmonių. Nutikdavo, kad briedžiai baimės įvarydavo net ir girioje besidarbuojantiems medkirčiams. O vieną vasarą briedė su briedžiuku įjunko lankytis Girionių gyventojų kolektyviniuose soduose. Po vidurdienio briedė su jaunikliu ateidavo iš girios į sodus sultingų kultūrinių veislių aviečių, obelų, kriaušių lapų pašlemšti, vieną kitą daržovę krimstelėti. Soduose triūsiantiems žmonėms, ypač su vaikais, neramu – ką žinai, kokios mintys didelėje girių karalienės galvoje sukasi. Pasižiūrėsi kreivai į karalaitį briedžiuką ir gausi kanopa į pakaušį...
Nors didesnė pusė Girionių gyvenvietės vyrų patys buvo medžiotojai, bet pristojo prie manęs, kad briedę pagąsdinčiau ir iš sodų išvaryčiau, nors aš pats sodo sklypelio neturėjau. Ką gi, reikia, tai reikia... Pavakariop girios gražuolę aptikau miškininko mokslininko Stasio Tuminausko sklypelyje aviečių lapus bešlamščiančią. Briedžiukas trypinėjo už tvoros, nesiryždamas per ją peršokti. Du šovinius buvau užsitaisęs vien tik tvirtai sugrūstais veltinio kamščiais (iki briedžių medžioklės sezono dar buvo likę keletas savaičių). Pamaniau, kad toks užtaisas, prireikus šauti, nesužalos storaodžio žvėries. Pašūkaudamas prie avietes dorojančios briedės priėjau gal per 7–10 žingsnių. Girios gražuolė nustojo šlemšti aviečių lapus ir žengė į mane suglaudusi ausis, į mano raginimus nešdintis iš sodo nekreipdama dėmesio.
Suglaustos žvėries ausys – ženklas nedraugiškas. Eiti artyn neverta, o ir kiek arčiau jau beprieisi... Geru šratų užtaisu šaunu į viršų prie pat briedės ausų – nereaguoja. Tada kamščių užtaisu šaunu į priekinę koją žemiau kelio sąnario. Briedė pasisuka, pakelia koją, į kurią taikiausi, pakrato ir kurį laiką laiko pakėlusi. Dar kartą kamščių užtaisu šaunu pro pat žvėries ausį. Girių karalienė pamažu, it sulėtintame filme, aukštai kilnodama kojas risnoja pro mane, vis pakratydama kamščiais kliudytą koją. Bėga briedė ne prie savo vaiko, o į priešingą pusę plento link. Dar kartą iššaunu į viršų. Žvėris pagreitina bėgimą ir per plentą nutapnoja į miškelį, esantį tarp Kauno marių ir Girionių gyvenvietės. Vos ne vos išvijau. Vėliau susiras prie tvoros trypčioti pasilikusį briedžiuką.
Taip išprašyta iš sodų briedė daugiau čia negrįžo, tačiau apsigyveno medelyne.
Briedė medelyne
Tais laikais Dubravos miškų tyrimo stoties medelyne daugiau auginta dekoratyvinių medžių ir krūmų. Būdavo užsilikusių peraugusių, tiesiog brūzgynais virtusių šermukšnių, uosių, liepų ir kitų medžių bei krūmų sodinukų plotelių. Tuose brūzgynų lopinėliuose apsigyvendavo zuikiai, fazanai, net stirnos, o šernai ir briedžiai į medelyną pro tvorą prasibraudavo naktimis. Medžių ir krūmų rūšių įvairovė briedžiams patiko, tad viena girių karalienė su savo mažuoju princu po naktinio maitinimosi medelyno teritorijoje pasilikdavo iki vidurdienio. Matyt, tai buvo ta pati briedė „sodininkė“, nes žmonių visiškai nebijojo ir kėlė baimę medelyne dirbančioms moterims.
Dubravos girioje tais laikais eksportui kasmet sumedžiodavome apie 10 briedžių. Kadangi buvo jau spalis, kada medžioti leidžiama visus briedžius, nusprendžiau, kad prancūzams ar vokiečiams reikia išsiųsti ir šią įžūlią miško gražuolę.
Prieš pat darbo dienos pradžią nuėjau į medelyną. Šį kartą šoviniai buvo užtaisyti ne kamščiais, o švino kulkomis. Briedė su briedžiuku skabė jaunų šermukšnių viršūnes. Prie žvėrių nesislapstydamas priėjau labai arti, gal 15 žingsnių atstumu, tačiau briedė neišsigando. Ji tik nustojo skabyti šermukšnių lapus ir „karpė“ suglaustomis ausimis. Abejonių neliko, kad tai ta pati briedė „sodininkė“, tik per keletą savaičių buvo gerokai ūgtelėjęs jos jauniklis.
Nors šį procesą būtų sunku pavadinti medžiokle, teko užbaigti sumanytą darbą. Beje, sovietmečiu daug žvėrių eksportinių užduočių vykdymo operacijų nebuvo panašios į tikras medžiokles... Taip ir baigėsi įžūliosios girių karalienės gyvenimas. Negerai, kai žmonių nebijantys stambūs žvėrys lankosi gyvenvietėse ar kitose žmonių susibūrimo vietose. Taip ir iki nelaimės tik vienas žingsnis.
Jauniklių briedžių tais laikais kažkodėl nemedžiodavome – matyt, eksportui reikėjo kuo daugiau kilogramų, net tonų mėsos. Tad mano palydėtas briedžiukas nurisnojo į medelyno pakraštį, vargais negalais persiropštė per vielos tinklo tvorą ir dingo girios tankmėje. Jaunikliams briedžiams be motinų sunku iškęsti žiemos negandas. Medžiojant pateles ir jauniklius reikėtų pradėti nuo jauniklių.
