Iš vaikystės laikų prisimenu kaimyną, kuriam priklausė daug žemės, bet vargą vargelį vargo kaip ir mes, mažažemiai. Gal net 30 hektarų. Tik daugiau nei pusę užėmė vardu nevadintas, šlapiame slėnyje išsivinguriavęs upelis. Taip ir sakydavome – einame į Raistelį. O aplink – žvyringos kalvos, gal penktą šeštą grūdą duodančios.
Pražudė žmones tas raistelis, mat bendras ūkio plotas buvo didelis. Išvežė į Sibirą, atrodo, iš šeimos niekas nebegrįžo.
O raistelis koks buvo, toks ir liko. Spėju, jog per šimtmečius jis nesikeitė. Neilgą amželį jame juodalksniai, alksniukai nugyvendavo, o jei kokia drebulėlė ar berželis pamėgindavo kopti į kalvą, užsiimti sausesnės žemės, tai jiems ir dalgis, ir kirvis kelią pastodavo. Grūdo, nors ir menko, reikėjo labiau. Dabar, gavę valios (kam tos žvyringos kalvos reikalingos!) kuriasi slėneliuose, jau ir aukštai sužėlė. Rečiau kada griežlę beišgirsi, o putpelę – gal kas antri treti metai. Paukščiai nebeturi kur gyventi.
Dabar, vartydamas Europos Sąjungos dokumentus apie paramą žemių savininkams, randu nemenką skyrių, kuriame – krūva krypčių, susijusių su aplinkos apsauga.
Gal ir teisingai man pasakė Aplinkos ministerijos Kraštovaizdžio ir saugomų teritorijų departamento direktorius Vidmantas Bezaras, kad modernioms Vakarų Europos šalims mes itin brangūs natūralių pievų bendrijomis, jų gyvūnijai - ir pievų vabalėliui, ir griežlei. Gal dėl to ir pinigų nesigaili, kad tik tą jau susiformavusį kraštovaizdį išsaugotume?
Šis klausimas visai rimtas - juk kasmet milijonai eurų lieka nepanaudotų, nors, atrodo, štai guli ant šaligatvio – tik nepatingėk pasilenkti. Ir vis dar pievoje pagiedančios griežlės žodžiai būtų ne tik pažadas, jog ji įkrės varškės. Juk tikrai gali duoti varškės. Teisybė, ne tikros, o pinigais. Mums tektų prižiūrėti, kad tos pievos neužeitų krūmais, laikytis dar kai kurių nesunkių įsipareigojimų, bet tai vis lengviau, nei plūgu ar akėčiomis draskyti žemę, tampyti bulvių maišus, kai dar nežinai, užderės ar ne.
Susirasčiau dar kokią nors – irgi finansuojamą – paramos kryptį pačiame raistelyje. Pavyzdžiui, kad ir kokius inkilus pelėdoms ar klykuolėms. O gal šikšnosparniams, nors tiems šalia pelėdų gyventi pavojinga. Pagaliau ar maža ką reikia saugoti? Galbūt upeliūkštyje koks nors tritonų specialistas aptiks, jog būtent čia – patikimiausia visoje apylinkėje tritonų būstinė?
Tačiau koks pagyvenęs kaimo žmogus imsis to rūpesčio?
Jaunimas renovuoja tėvų namus ir įsirengia gražias sodybas, net su fontanėliais. Kas už tvoros? Nelabai rūpi. Nors ir krūmais užžėlusi dykra vietoje kažkada žaliavusios, žydinčios pievos. Pinigingesnis nusipirkęs seną sodybą kelią nusities, gėlynus – oranžerijas padarys, o kad ir senove kvepėtų – dar girnapusę atridens ar apipuvusi kryžių atsitemps.
Šiek tiek geriau saugomose teritorijose. Ten specialistai greičiau padeda ūkininkams, atsisakantiems pievų, ganyklų. Norėdami gauti išmokas, be popieriukų, dokumentų neišsiversime, nors dabar tvarka labai supaprastinta. Bet ir tose saugomose teritorijose kartais liūdna darosi. Keliauji, pavyzdžiui, per Aukštaitijos nacionalinį parką, prisimeni, jog čia, už tų liaunųjų pušų atsivers erdvi laukymė – senosios ganyklos, - ir še tau – brūzgynai krūmynai...
Na, gerai, neseniai pailginti Vilnios, Kenos upelių draustiniai, prasiplėtė draustinis prie Impilties piliakalnio – prisišliejo labai įdomūs slėniai. Lazdijų rajone balinių vėžlių draustiniui „prižiūrėti“ nupirkta galvijų, kurie lauke gali ištverti net ir žiemą, nuskabo ne tik žoleles, bet ir krūmus. Vėžliukams liks daugiau smėlėtų šiltų atšlaičių kiaušinius padėti, nes beveik visur jau buvo užžėlę. Daroma ir daugybė kitų gerų darbų, nors man vis dar sunku suvokti, sąmoningai ar ne buvo supriešinta saugomų teritorijų idėja su vietos gyventojais?
Kai jos buvo steigiamos, daug kas kryžiumi gulėsi protestuodami. Na, gerai, teisybėmis neteisybėmis suskubo savo valdas prie ežerų suskaidyti ir, kaip tada atrodė, pelningai parduoti.
Pažįstu ne vieną pirkėją, kažkada tryškusį džiaugsmu, jog turėsiąs ramų kampelį gamtoje, tačiau šiandien ten miegoti negali, nes virš ežero garsas sklinda labai gerai ir jei ne vienoje, tai kitoje naujojoje sodyboje jaunimo vakaruškos tęsiasi iki ryto...
Kartais galvoju – kodėl Europos Sąjunga negaili pinigų mažiesiems draustiniams – oficialiems ir neoficialiems (greit bus galima su valstybe sudaryti specialią sutartį, nė neskelbiant savo pievos, raisto ar įdomesnio miško draustiniu).
Panašu, kad modernioji Vakarų Europa, dabar tik garso įrašuose girdinti griežlės balsą, kažkuo primena turtingą močiutę, išvežamą iš prabangaus grožio salono. Išpustyta, išdailinta, tikras antikvarinis rūmų paveiksliukas.
Jos akyse mes – kaip ta Joninių nakties šokėjėlė, ankstų rasotą rytą išlendanti iš šieno kupetos. Gerokai suvelta, bet akys blizga, liemuo stangrus, kūnas kupinas gyvybės. Net vyturys, ją pamatęs, aistringiau sučiulba. Gal galima tokią jaunystę perduoti iš kartos į kartą, nesudeginant ją tik šios dienos reikalams?
Ar ne taip kartais galvoja turtingoji, geroji Briuselio močiutė, vežimėliu vežama iš grožio salono prie prabangaus automobilio?
