Žvejų šėlionės, keliančios nerimą specialistams

Susiruošę į žvejybą meškeriotojai dažniausiai nepamiršta apsirūpinti jauku, kuris beriamas į vandenį norint prie kabliuko privilioti daugiau žuvies. Tačiau yra manančių, kad žvejai tuo piktnaudžiauja ir todėl žuvis tokiu būdu ne masinama, bet maitinama. Žūklės žinovai sako, kad tai kenkia gamtai ir svarsto, ar tokiu būdu dozę chemijos negauna ir ją valgantis žmogus.

Nuo jauko parausta rankos

Tokios nuomonės besilaikantis Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas žūklei Egidijus Bukelskis įsitikinęs, kad meškeriotojai žuvį jau ne vilioja, bet šeria. Anot jo, nėra gerai, kai gyvūnija specialiai gauna pernelyg daug maisto. GRYNAS.lt pašnekovas laikėsi pozicijos, kad jei medžiotojams neleidžiama į mišką vežti priekabas maisto, tokia pati taisyklė turėtų galioti ir žvejams.

„Medžioklės taisyklėse aiškiai apibrėžta, kad nenatūralios kilmės pašaro negalima vežti į mišką. Gal kažkas panašaus turėtų galioti ir žvejyboje. Neseniai nusipirkau specialaus pašaro, kuris buvo raudonos spalvos. Jis nebuvo pigus. Įmetęs į vandenį laukiau žuvų. Tačiau pastebėjau, kad mano rankos paraudonavo ir nenusiplovė. Kokios turi būti cheminės medžiagos, kad jų negalima nuplauti? Tokių prekių pasiūla labai didelė. Bet, mano giliu įsitikinimu, jose yra labai daug nenatūralių priedų“, - pasakojo žvejų perkamą dirbtinį jauką neigiamai vertinantis E. Bukelskis.

Anot jo, mažesnė problema, jei jauko į vandenį neberiama labai daug. Bet pašnekovas linkęs manyti, kad kai kas tuo piktnaudžiauja supilant 10 ar net 20 kilogramų vienos žvejybos metu. Žūklės žinovas tokį elgesį įvertino griežtai: tai – netoleruotina.

Gamtai daroma didelė žala

Pasidomėjus, kaip būtų galima keisti esamą situaciją, jis teigė, kad pirmiausia reikia žvejus šviesti. Pasak pašnekovo, prie to turėtų prisidėti ir žvejams skirtos televizijos laidos: „Savaitgaliais suvažiuoja šimtai žvejų ir labai didelė dalis pila pašarą. Tai nėra logiškas dalykas. Kažką reikia daryti. Bet pirmiausia reikia auklėti žmones. Žvejams skirtose laidose reikėtų kalbėti apie tai, kad nebūtų elgiamasi taip atsainiai. Pavyzdžiui, surenkime žvejų varžybas, kuriose žuvis nebūtų šeriama. Parodykim savo sugebėjimus – įrodykim, kad mokam žuvį pagauti ir be pašarų. Mes daugybę metų žvejojom be pašarų ir žuvies pagaudavom.“

Vyro teigimu, geriau naudoti ne jauką, kurį sudaro įvairios cheminės medžiagos, bet natūralios kilmės žemės ūkio produktus, pavyzdžiui, kukurūzus. Tačiau ir jų į vandenį negalima berti be saiko, kadangi maistinės medžiagos blogina vandens kokybę.

„Sumetus pašarą ima rūgti vanduo. Tokiu būdu skatinamas vandens žydėjimas. Ir dėl to vandenyje pradeda mažėti deguonies. Tai nėra gerai žuvims. Be to, didėjant maistingumui vandens telkiniai sensta. Tie procesai tikrai matomi. Taip pat reikia žinoti, kad pūvanti masė pakenkia ir kitai gyvūnijai. Juk yra smulkioji fauna. Kodėl mes neginam jos teisių?“ - svarstė E. Bukelskis, pridėjęs, kad saujelė pašaro didelės žalos aplinkai nepadarytų.

Taip pat jis teigė, kad reikėtų atlikti tyrimus, kad paaiškėtų, ar žuviai skirtas jaukas neturi neigiamo poveikio ir žmogaus organizmui, kuris galėtų pasireikšti suvalgius tokiu jauku pripenėtą žuvį.

Be jauko neišsiverčia didžioji dalis žvejų

Visgi Lietuvos meškeriotojų sąjungos vadovas Saulius Mikalauskas laikėsi kitokios nuomonės. Jis mano, kad aplinką labiau veikia ne šiuolaikinis specializuotose žvejų parduotuvėse perkamas jaukas, bet natūralūs į ežerus gausiai pilami jaukai.

„Galbūt tai daugiau lokali problema, kuri pasireikštų, jei kaimietis maišą bulvių lupenų į vandenį supiltų. Bet tai daugiau praeito amžiaus problema, kai žuvys buvo šeriamos naminiu maistu, o ne dabartiniais jaukais“, - tikino pašnekovas.

Vis dėlto jis teigė, kad šiuolaikinė žvejyba be jauko neįmanoma, kadangi prie to jau priprato didžioji dalis žvejų: „Aš manau, kad žvejams sportininkams nerealu būtų be to išsiversti. Juk žmonės dalyvauja varžybose, yra nacionalinės rinktinės dalis. O tokio masto varžybose visi tokį jauką naudoja. Tiesiog pasmerktum save užimti paskutinę vietą. Sakyčiau, kad tokį jauką naudoja 60 proc. žvejų.“

Galiausiai jis teigė, kad jauko kokybe turėtų rūpintis ne meškeriotojai, bet jo gamintojai: „Aukšti reikalavimai turėtų būti keliami jauko gamintojams. Ir gamintojai turėtų jų laikytis. Meškeriotojai cheminės analizės nedarys.“