Terminai: BC – Base Camp; bazinė stovykla
C1, C2 – Camp 1, Camp 2; stovyklos virš bazinės stovyklos

Birželio 13–14 d. „Po velnių, ką aš čia veikiu?!“ – galvoju žiūrėdamas į 6 mm virvę, kuria tuoj reikės leistis apie 50 metrų. Virvelė prie ledo sienos pritvirtinta vienu vieninteliu kabliu. Aukštis apie 5600 m, kilometru žemiau boluoja supleišėjęs ledynas. Laukti negalima, nes netrukus gali pradėti kristi akmenys. „Ką gi, viskas bus gerai“ – tariu sau ir atsisegu savisaugą.

---

Kelias iš C1 (4800 m) iki C2 (6100 m) – turbūt sunkiausia ir techniškai sudėtingiausia maršruto į Nanga Parbat dalis. Ši atkarpa pasižymi siaubingu peraukštėjimu (net 1300 m), nesibaigiančiais 40–60 laipsnių statumo sniego ir ledo šlaitais bei ties 6 km riba esančia 150 m aukščio beveik vertikalia Kinshoferio siena – maršruto „raktu“.

Lyg to būtų maža, pirmoje maršruto dalyje alpinistams virš galvos grėsmingai kabo milžiniškas ledo gabalas (serakas), kuris bet kada gali nukristi, o po vidudienio visoje atkarpoje iš kuluarų tarsi kulkos zvimbia akmenys. Ši maršruto dalis lyginama su keliu į alpinizmo graliu tituluojamą K2 viršūnę (8611 m).

---

Birželio 13 d. 5:30 su savo tarptautine komanda (Igoris, Ivanas, Nina, Olegas) paliekame BC ir po 3 valandų pasiekiame C1. Artimiausiu poros dienų planas – pakilti kuo aukščiau ir nugabenti ten virves bei įrangą, reikalingą tolesniam kopimui. Iki šiol virves pavyko prakabinti tik iki 5600 m. Greitesniam progresui nuolat trukdo blogas oras.

Sniego šlaitai virš C1 nėra statūs (apie 40 laipsnių), todėl judame neblogu tempu ir apie 12 val. pakylame į 5300 m aukštį. Čia rusų komanda prie uolos sugebėjo prispaust savo trivietę palapinę. Kopti toliau pavojinga dėl krentančių akmenų, o rusai planuoja leistis į BC, taigi paprašome leidimo pernakvoti kolegų palapinėje. Kadangi esame penkiese, po 3h darbo sugebame sniege ir lede iškirsti aikštelę, kurioje vos ne vos išsitenka tik mažutė palapinė Olegui ir Ivanui. Nutariame, kad dėl visa pikto vyrai miegos su apraišais ir prisisegę saugos virvę.

Vakarieniaujam, sutvarkome įrangą ir virves bei saulei nusileidus einame miegoti.


Birželio 14 d.
Miegas neramus: sapnuoju lavinas, kurių gausmą sapne pertraukia Igorio knarkimas, todėl 4 val. ryte žadintuvo neprireikia – jau kuris laikas matau, kaip ant palapinės kaupiasi sniegas. Nutariame luktelėti pora valandų – gal nustos snigti.

Tačiau netrukus palapinės priangyje pamatome išblyškusius Olego ir Ivano veidus. Atsibudę vyrai pamatė, kad naktį jų palapinę perskrodė 2 akmenys, palikę 10 cm skyles. Belieka džiaugtis, kad nekliudė miegančių alpinistų!

Dar po gero pusvalandžio į palapinę pasibeldžia Karimas – pakistanietis alpinistas iš Hunzos slėnio. Jo partneriai dėl blogo oro nustojo kopti ir nusileido į C1, o jis panoro prisijungti prie mūsų. Pavaišiname svečią kava. Sėdime, laukiame, kalbamės. Šešiese trivietėje palapinėje ant pasaulio krašto...

Apie 7 val. ryto pagaliau pragiedrėja ir nustoja snigti. Visi išskyrus Niną (žmonių ant kalno ir taip pakankamai) čiumpame kuprines, kates, ledo įrankius ir išskubame aukštyn.

S. Damulevičius
„Po velnių, ką aš čia veikiu?!“ – galvoju žiūrėdamas į 6 mm virvę, kuria tuoj reikės leistis apie 50 metrų. Virvelė prie ledo sienos pritvirtinta vienu vieninteliu kabliu. Aukštis apie 5600 m, kilometru žemiau boluoja supleišėjęs ledynas. Laukti negalima, nes netrukus gali pradėti kristi akmenys.

Nuo 5300 m aukščio maršrutas status – visą laiką kopiame apie 60 laipsnių ledo–firno siena. Vienoje rankoje – ledo įrankis, kitoje – žiumaras (lipimo viršun virve įrenginys, - red. past.) ant fiksuotos virvės. Priekiniais kačių dantimis kabinamės į statų šlaitą. Blauzdos „dega“ nuo įtampos, dustu nuo šalto skysto oro, bet pagaliau pasiekiame aukšti, kuriame dar niekas šiais metais nebuvo. Karimas su Igoriu pakabina dar apie 100 metrų virvinių „turėklų“ iki maždaug 5700 m. Jau matome Kinshoferio sieną ir ant jos nuo ankstesnių ekspedicijų likusią įrangą – senas virves, mažas kopetėles... Deja, pradeda vėl „šaudyti“ akmenimis, iš Diamiro slėnio matome greitai atslenkančius debesis – jau 12 val. – reikia leistis.

Leistis – ne mažiau atsakinga, nei kopti į viršų. Padarius klaidą, jos ištaisyti, deja, nepavyks. Prieš atsisegdamas savisaugą dukart patikrinu įrangą, apsižvalgau, ar nėra aštrių kampų ar krentančių akmenų, galinčių nukirsti virvę.

Visgi leidžiamės pakankamai greitai. 13:30 pasiekiame nakvynės vietą, dar po valandos – C1. Stebimės, kaip per vieną dieną viskas pasikeitė: virš stovyklos atsivėrė didžiulis bergšrundas (plyšys lede, - red. past.), nusileidimo kelią iki ledyno „pakoregavo“ nučiuožusi lavina. Ledynas taip pat jau kitoks – dėl šilto oro atsivėrė nauji plyšiai. Kai pasiekiame alpines pievas, pradeda stipriai snigti – spėjome pačiu laiku.

---

BC pakistaniečių darbuotojai mus pasitinka su mistiška pagarba. Spaudžia rankas, sodina prie stalo, vaišina arbata su sausainiais. Po vakarienės palengva ateina nuovargis. Tamsa perskrodžia pakistaniečio virėjo atliekamą dainą, kuri nustelbia tolumoje griaudžiančias lavinas. Surandu savo palapinę ir užmiegu ant lygios žemės.