- Istorija byloja, kad 1988 m. rudenį jūs kartu su kolegomis Dainiumi Makausku ir Rimantu Neverausku pirmieji iš lietuvių alpinistų pabuvojote Himalajuose ir iš tolo pamatėte Everestą. Kokius prisiminimus iš tos ekspedicijos jūs pats esate išsaugojęs atmintyje?
- 1988 m. mes sudarėmė taip vadinamą antrąją Sovietų Sąjungos (SS) rinktinę pasiruošimui, įkopimui į Kangchenjungą, nes 1989 m. ten kopė SS rinktinė, o mums buvo keltas uždavinys išžvalgyti kitą kelio variantą, jeigu reikėtų avariniu būdu leistis (nes buvo rengiama ekspedicija iš Nepalo). Tai buvo pirmoji mūsų lietuvių išvyka į Himalajus. Kai klausėm iš šalies, vos ne pasakų šalis buvo tiek Himalajai, kad ten labai sunku, aukščiai ir t.t., o kai mes ten pabuvojome, pamatėme, kad mūsų kvalifikacijos užtenka vaikščiojimui ir laipiojimui ir tuomet tikrai atsirado ūpas galvoti apie Everestą.
- Minite, kad jūsų ekspedicijai buvo keltas uždavinys išžvalgyti kalnus. Ką tai reiškia?
- Kai pirmą kartą buvome Himalajuose, informacijos turėjome tik iš įvairių aprašymų, tai žinote, reikėjo savo akimis pamatyti, kokie ten privažiavimai, priėjimai, kokios sąlygos. To reikėjo, kad būtų galima šiek tiek geriau pasiruošti ekspedicijai. Reikėjo įvertinti ir visus sunkumus – tiek aukščio, tiek kelionės, tiek klimato. Yra tam tikrų niuansų, kuriuos gali matyti tik tuomet, kai pats pabūni, tuomet tikrai gali pats įvertinti, nes iš aprašymų informacijos mažoka.
- Negaliu sakyti, kad visai nebuvo. Turiu iškarpų iš spaudos, ir televizijoje mes buvome ir prieš, ir po, ir Vyriausybėje buvome pas Seimo pirmininką Vytautą Landsbergį. Buvo atvažiavęs Aleksas Bertulis, buvome kartu priėmime.
- Prieš vykstant į Himalajus jūsų turėtas kalnų įsivaizdavimas pasitvirtino? Kokias emocijas sukėlė ši „pasakų šalis“?
- Grįžtant prie istorinių faktų, 1991 m. įvyko žvalgybinė ekspedicija į Everestą į iki to laiko uždarytą šiaurinį kelią iš Tibeto pusės. Į bazinę stovyklą vėl kilote jūs kartu su kolegomis Aleksu Bertuliu, Kęstučiu Baleišiumi, Rimantu Skirmantu. 1992 m. rudenį įvyko pirmoji Tarptautinė Lietuvos alpinistų ekspedicija į Everestą. Ar šiuo etapu vis dar vyko žvalgybinės ekspedicijos? Ir kuo jos skyrėsi viena nuo kitos?
- Žvalgyba vyko tik iki bazinės stovyklos, ten dar šiek tiek toliau pasivaikščiojome, pafotografavome iš tolo Everestą. O 1992 metais jau atvažiavome į bazinę stovyklą ir toliau kilome į viršų – į pirmą, antrą, trečią, ketvirtą, penktą stovyklas. Kai pakilome į viršutinę stovyklą, buvome 7850 m., žvalgybai vaikščiojome iki 8 km. Planavome kilti iki 8200 m, bet tą rudenį buvo labai blogi orai ir nė vienam iš ekspedicijų dalyvių (buvo daugiau ir užsienio ekspedicijų tuo metu – red. past.) nepavyko įkopti į viršukalnę. Visi užkopė iki viršutinės stovyklos, bet aukščiau mums Dievulis, gamta kilti neleido. Kartais būna tokie orai, kad tiesiog neįmanoma įkopti. Būna tokių sezonų, kad arba visai neįkopia, arba būna geras oras, kaip kad šiemet, kai įkopė virš 500 alpinistų. Tai yra tokia šiek tiek loterija.
- Sakykite, sudėtinga priimti sprendimą nekilti į viršukalnę, kai lieka vos keliasdešimt metrų iki tikslo ir orai pranašauja negerą lemtį?
- Sveikas protas ateina su patirtimi. Kalnuose negali atvažiuoti, šturmuoti viršukalnę ir viskas. Yra tekę gyvenime lipti ir į komunizmo viršūnę ir buvome netoli, virš 7 km ir teko leistis, nes vienas draugas susirgo kalnų liga. Ir dėl blogo oro ne kartą yra tekę leistis. Turi priimti protingą sprendimą, nes net buvimas kalnuose dideliame aukštyje sekina. Yra taip nustatyta, kad žmogus virš 5 km aukštyje gyventi negali. Jis gali ten gyventi dieną, kelias savaites. Reinholdas Mesneris, garsusis alpinistas, visada, kai užklupdavo kliūtys ar savijauta neleisdavo, kuo greičiau leisdavosi žemyn. Kalnuose, aukštyje, einant virš 7 km praktiškai išgaruoja baimės jausmas, savisauga.
- Mūsų ekspedicijoje buvo 12 žmonių, todėl dėl lėšų stygiaus ir kitų dalykų iš pradžių buvo planelis, kad 1993 m. kopsime trise. Buvome ir daiktus kai kuriuos pasilikę, kad pavasarį vėl važiuotume. Bet grįžęs namo dėl šeimyninių aplinkybių likau namuose. Porą metų šeimai skyriau mažai dėmesio, turiu tris vaikus, todėl buvau prižadėjęs, kad po ekspedicijos į Everestą 1992 m., kitais metais aš praleisiu su šeima. Kai grįžau iš ekspedicijos ir pasakiau apie būsimus planus, man priminė mano pažadą. Negaliu sakyti, kad buvau priverstas, nes ir pats mačiau, kad tai reikalauja daug jėgų - ir pasiruošimas, ir kopimas, o čia ir vėl pusei metų išvažiuosiu... Jau buvau ir vyresniame amžiuje, negu mano draugai. Jeigu tuomet būčiau įlipęs į Everestą, man būtų buvę 52 metai – tuo laiku būčiau buvęs vyriausias alpinistas, įkopęs tenai. Šiemet jau įkopė 80 metų japonas, tačiau dabar jau yra kiti dalykai – yra komanda porterių, kurie viską neša, palapines stato, eina sūnus, gydytojas, kuris palaiko. Suprantate, jau yra tokia aptarnaujanti komanda, kad tai labai tolsta nuo konkrečių, realių sąlygų, kaip kad mes lipome.
- Vadinasi, įkopimai nuo tų laikų, kai jūs lipote, labai pasikeitė? Ar tiesa, kad į alpinizmą vis stipriau ateina komercija?
- Dabar jau yra komercija, pinigai. Porteriai ir virves ištempia, ir paskui tave eina - vienas traukia, kitas stumia – pilnas servisas. Dabar ir kainos atitinkamai išaugusios. Komercija alpinizme labai stipri – net ir oficialiai yra kelios firmos, kurios komercines keliones organizuoja. Antras dalykas, kad yra ryšys, kurio mes neturėjome. Yra satelitai, telefonai, video kameros, japonai pas save visą žygi tiesiogiai per televiziją transliuoja. Techninė pažanga kaip ir visur taip ir į kalnus eina.
- Bandoma atskirti. Sakysime, kai yra alpinistinio įkopimo vertinimas Lietuvos ir Pabaltijo pirmenybėse, įkopimai komercinėmis sąlygomis nėra pripažįstami kaip grynai alpinistiniai. Ta prasme mes į pirmenybes jų neskaičiuojame, bet aišku patį faktą, kad įkopė į Everestą pripažįstame. Vis tiek reikia eiti savo kojomis, rizika didžiulė, nežiūrint komercijos, vis tiek turi būti ir pasiruošęs, ir turėti duomenis. Nėra taip, kad visiškai bet kas gali.
- Minėjote, kad lyginant ankstesnes ekspedicijas su dabar vykstančiomis pastebimas jų kainų didėjimas. Galbūt menate, kiek anksčiau kainavo tokios ekspedicijos ir kiek kainuoja dabar?
- Mums ekspedicija 14 žmonių kainavo 150 tūkst. dolerių, tai grubiai imant 10 tūkst. dolerių žmogui. Dabar komercinė ekspedicija žmogui kainuoja 50 tūkst. ir dar daug ką reikia turėti pačiam – inventorių ir pan. Žodžiu, kainos yra ūgtelėjusios. Į kainą įeina ir leidimas lipti į kalną – iš 150 tūkst. mes 20 tūkst. mokėjome vien už leidimą. Dabar tie skaičiai irgi išaugę. Ir kainos, ir susidomėjimas kalnais, ypač Everestu, yra milžiniškas. Užtat ekspedicijos, kurios kopia, turi arba pačios pinigų, arba labai rimtus rėmėjus.
- GRYNAS.lt kalbintas Vladas Vitkauskas yra pasakęs, kad kad jis į Everestą kopė su tokia įranga, kokią dabar turi kalnų naujokai. Tačiau nepaisant geresnės įrangos, vis daugiau girdime istorijų apie alpinistų žūtis kalnuose. Jūsų manymu, ar iš tiesų naujokai per daug kartais rizikuoja, ar tiesiog susiklosto nepalankios gamtinės aplinkybės?
- Aišku, kad kartais naujokai mano, kad viską gali, o kalnams patyrimo labai reikia. Dabar alpinistai naudojasi oro informacinėmis sistemomis. Tie, kurie lipa su komercinėmis ekspedicijomis, turi oro prognozes ne tik savaitines, bet ir dienos, ar valandos ir labai žaidžia, kad pagal tą prognozę pataikytų laiku įkopti. Bet... kartais tos prognozės paveda. Buvo čia ir Alpėse tas atvejis, kai lietuviai žuvo – prognozės buvo geros, o oras sugedo. Gal patikėjo prognozėmis... tai naujoko požiūris. Jeigu kalnuose sugedo oras, buvo ar nebuvo prognozė, kuo greičiau reikia leistis žemyn, arba surasti tokią vietą, kur gali saugotis. Jeigu eini į kalnus be palapinės ir turi tik vieną ar du miegmaišius, tai aišku, kur tu ten gali nakvoti. Tai yra ir patyrimas, ir sugebėjimas orientuotis situacijoje.
- Ar sakykite tiesa, kad kalnuose iš tiesų žmogus perkainuoja savo vertybes – kad kalnuose visi tampa lygūs? Kad kartais už įkopimą svarbiau pasidalinti paskutiniu gurkšniu arbatos su bendrakeleiviu, ištiesti jam pagalbos ranką?
Bet Mesneris vienas dalykas yra fenomenas, antra – jis nuo pat vaikystės gimė ir augo kalnuose, nors ir vienas eidavo, tai darydavo labai atsargiai ir dažnai grįždavo atgal. Kas įsigilina kaip jis vaikščiojo, paskaito jo knygas, pamato, kad jo filosofija yra atsargumas, tai yra jo kredo. Kiti tai daro be patirties, be fizinio pasirengimo, tada ir išeina, kad kas bando Himalajuose, Alpėse po vieną vaikščioti, labai dažnai būna avarinės situacijos.
O pasakyti, kad visi kalnuose pasidaro lygūs, draugiški ir t.t., labai dažnai taip būna, bet ne visada. Nes sakysime, kad ir Dainiaus (Dainius Makauskas 1939-1990; žuvo leisdamasis nuo Daulagirio, - red. past.) žūties atvejis. Jis man pats oro uoste atsisveikindamas sakė - žinai, aš važiuoju su amerikiečiais, o jie jauni, greiti ir jie manęs niekur nelauks ir pagalbos iš jų tikėtis neverta. Viskas taip ir įvyko, kaip jis ir sakė. Jie ėjo ir nuėjo, o Dainius liko... Aišku, galima sakyti, kad ten buvo kritinė situacija ir pačiam amerikoniui reikėjo išgyventi, bet jiems pirmiau buvo aš pats, o paskui visi kiti. Taip, kad yra visokių žmonių ir kalnuose.
- Užsiminėte, kad esate pažįstamas su Sauliumi Damulevičiumi, kuris šiuo metu su kolega Ernestu Markšaičiu kopia į Nanga Parbat. Ko palinkėtumėte alpistams?
- Sauliau ir Ernestai, linkiu jums sėkmės ir svarbiausia neužmiršti atsargumo. Mes tikrai norime, kad jūs ir įkoptumėte, ir sugrįžtumėte į tėvynę laimingi ir sveiki. Sėkmės Jums.
- Ačiū Jums už pokalbį.
