Nuvykus prie Spėros ežero pastebėta, kad viduryje ežero ant ledo iš tiesų guli dvi stirnos. Einant prie jų arčiau šios kėlėsi, griuvo, vėl bandė keltis. Pasirodo skaidrus, be sniego, labai slidus ledas (tuo pareigūnai įsitikino eidami ledu patys) stirnoms tapo tikrų tikriausiais gamtos „spąstais“. Ir jos niekaip negalėjo pasiekti kranto, slidinėjo, pavargusios gulinėjo.
Stirnos buvo tiesiog paimtos ant rankų ir nuneštos iki kranto. Vos tiktai pajutusios kietą žemės pagrindą jos kaip „kulkos šovė“ ir pasislėpė Viršuliškių miške.
Aplinkosaugininkai dėkoja žvejams Astai Juškevičienei ir Vytui Barkauskui už jų neabejingą požiūrį į gamtos „spąstuose“ atsidūrusių stirnų likimą bei pagalbą.
Manoma, kad Lietuvoje gyvena daugiau kaip 86 tūkst. stirnų. Lietuvoje tai gana paplitusi ir dažna rūšis. Įdomu tai, kad tik stirnų patinai turi ragus, kurie pradeda augti pirmaisiais metais. Pirmieji ragai išauga maži ir nešakoti. Juos meta dažniausiai lapkričio mėnesį, nauji užauga ir nusivalo (iš pradžių būna apsitraukę oda) iki birželio. Antraisiais metais ragai dvišakiai, o dar po metų ragai jau būna trišakiai. Toliau šakų skaičius nedidėja.
Stirnos minta augaliniu maistu, įvairiomis miško ir lauko žolėmis, lapuočių medžių ir krūmų šakelėmis, žieve (išskyrus alksnio). Taip pat grybais. Žiemą iš po sniego išsikasa uogienojų, viržių, samanų, kerpių. Stirnos yra vienas dažniausiai žmonių matomų stambesnių žinduolių, visų gerai pažįstamas ir mėgstamas.
Stirnos neretai apkandžioja jaunų eglaičių, ąžuoliukų, uosiukų viršūnėles, aplaupo ir apskabo medžius, o valydami arba mesdami ragus stirninai nutrina jaunų medelių stiebelius. Iš numestų ragų gaminami vertingi papuošalai. Stirnas Lietuvoje leidžiama medžioti, tačiau tik nuo gegužės 15 d. iki spalio 15 d. (patinams) ir tai leistina daryti tik turint medžiotojo selekcininko pažymėjimą. Patelės ir jauniklius leidžiama medžioti vėliau - nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Pagrindinis medžiojamo gyvūno trofėjus – ragai.
