Ar Lietuvos kiškius sulesa gandrai?

Šalyje jau kuris laikas mažėja kiškių. Tuo tarpu gandrų per penkiolika metų padvigubėjo. Priešų gamtoje kiškiui netrūksta, tarp jų ir - žmogaus, bet netruko atsirasti ir gandas, kad būtent nacionalinis Lietuvos paukštis ir suėda žolėje besislepiančius žvairių jauniklius. Koks yra tikrasis gandro mitybos racionas ir kam kiškis yra gardžiausias kąsnelis?

Mokslinių tyrimų nėra

Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto Paukščių laboratorijos vadovas Mindaugas Dagys pripažįsta, kad tyrimų apie gandro mitybos racioną nėra padaryta, todėl klausimas, ar jie ėda kiškius, lieka atviras. Vis dėlto, mokslininkas svarsto, kad tam tikri gandro mitybos ypatumai neleistų jam dažnai „užkandžiauti“ kiškiena, net jeigu jis jos ir norėtų.

„Lietuvoje nėra niekas tyręs gandro mitybos. Du metus darėme gandrų apskaitą, ketvirti metai vyksta projektas, pastebime, kad mitas, kad gandrai ryja kiškučius ar stirniukus – populiarėja. Be abejo, kad kokį nusilpusį kiškutį gandras sugeba įveikti, bet kad jų daug suėstų, gaudytų juos sveikus - labai mažai tikėtina“, - svarstė M. Dagys.

E. Bukelskis

Pavasarį mes matome pavienius kiškiukus, kuriuos pasigauna gandras. Tie faktai mums yra žinomi, bet pasakyti, kad tai masiškas reiškinys, negalime. Tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad kiškius išėda lapės, kas irgi netiesa.

Tokius savo samprotavimus mokslininkas argumentuoja tuo, kad gandrai retai maitinasi pievose, kur aukšta žolė, o ten dažnai kiškiai slepiasi. Pagrindinis gandro maistas – vabzdžiai, bestuburiai, sliekai, pelės. Jeigu žolė yra aukštesnė nei 10 cm, gandrui tokia mitybinė vieta yra netinkama. Gandrai dažniau lankosi nušienautose pievose, arimuose, kur kiškių jau seniai nebūna nei kvapo.

M. Dagys tvirtina, kad žmonių kalbos, kad gandrai sudoroja didelius kiškius, yra iš pasakos serijos: „Medžiotojai per apskaitą yra pasakoję, kad gandrai yra užkapoję stirniuką. Pasižiūrėkite į kiškį, gandrą ir stirniuką – tai yra nerealu. Gandras maistą ryja, jis neplėšo, nedrasko. Tik labai silpną ir mažą gyvūną jis gali įveikti“.

Pasiteiravus, kas gandrui yra didžiausias skanėstas, pašnekovas juokavo, kad už gandrą sunku atsakyti, tačiau stebint jų elgseną laukuose, galima daryti tam tikras prielaidas. „Gandras ieško, kur maisto yra gausu ir kur lengviausia jį pasigauti“, - sakė M. Dagys.

Kalbas skatina gandrų populiacijos gausa

Paukščių laboratorijos vadovas svarsto, kad žmonių kalbas, kad gandrai ryja kiškučius, skatina gandrų populiacijos gausa.

„Gandrų populiacija auga, matyt žemės ūkio intensyvumas jiems nėra didelis. Per pastaruosius penkiolika metų gandrų populiacija praktiškai padvigubėjo. Manau, kad tuo reikėtų tik džiaugtis, nes tai rodo, kad pas mus gamtinės sąlygos yra geros, gandras yra sveikos aplinkos indikatorius“, - pastebi M. Dagys.

Anot pašnekovo, praktiškai visose probleminėse situacijose, ieškoma kaltų – šiuo atveju kaltė priskiriama gandrams, nors kaip dar kartą pabrėžia – mokslinio pagrindo gandrus kaltinti nėra.

„Esame parengę gandro apsaugos planą, jame kaip vieną iš punktų paminėjome, kad reikėtų atlikti mitybos tyrimus. Tokia nuomonė yra vis peršama ir per visuomenės informavimo priemones, kad gandras pridaro problemų“, - aiškino M. Dagys.

Specialistas atskleidžia, kad ateityje gandrų mitybos tyrimai yra planuojami, kada tiksliai dar neaišku, tačiau viliamasi, kad tokie tyrimai galėtų padėti tašką kalboms, kurios kartais yra visiškai niekuo nepagrįstos.

„Norima, kad diskusija iš mitų ir nuomonių lygio persikeltų į faktų lygį. Dabar yra tik pavieniai atvejai. Kažkas neabejoju, kad yra matęs, kaip gandrai sulesa kiškutį, yra matę gandrų, lesančių kurmius. Yra daug pasakojimų, kaip gandrą, gyvą kurmį prarijusį, paskui šis sudrasko skrendantį. Bet sistemingų tyrimų nėra, nes reikėtų žiūrėti mūsų situaciją. Užsienyje tyrimų yra, bet ir ten, kiek žiūrėjome, pavyzdžiui, Lenkijoje kiškučiai tikrai nefigūruoja, kaip gandrų mėgstamas maistas, galbūt greičiau atsitiktinis“, - sakė M. Dagys.

Kiškis gandrui tik atsitiktinė auka

Nors gandras yra visaėdis, jam skaniausi - žiogai ir pelės, tokią nuomonę GRYNAS.lt dėsto Ventės rago ornitologijos stoties direktorius Vytautas Jusys. Jis sutinka, kad kiškį gandras taip pat gali pasigauti, tačiau tai greičiau bus atsitiktinis maistas, nei svarbi jo mitybos raciono dalis.

„Šilutės rajone kiškių dar yra nemažai. Šiandien ryte važiuodamas apie 30 km, mačiau aštuonis kiškius, - sako V. Jusys, paklaustas, ar kiškių populiacija iš tiesų išgyvena ne pačius geriausius laikus. - Gandras vieną kitą kiškiuką aišku sulesa, bet Šilutėje šitiek gandrų ir kiškių yra! Manau, kad čia daugiau bėdos pridarė medžiotojai, kurie nei lapių medžiojo, nei usūrinių šunų – per porą metų priviso daug lapių, kurios daugiau sunaikina kiškių“.

M. Dagys

Medžiotojai per apskaitą yra pasakoję, kad gandrai yra užkapoję stirniuką. Pasižiūrėkite į kiškį, gandrą ir stirniuką – tai yra nerealu. Gandras maistą ryja, jis neplėšo, nedrasko. Tik labai silpną ir mažą gyvūną jis gali įveikti.

Kiškis - gardus kąsnelis ir valkataujantiems šunims, pastebi ornitologas. „Gandras yra visaėdis – jis ką randa, tą ir ima – ar paukščiuką kokį, ar ką. Pagrindinis jo maistas žiogai, pelės, jų jis suėda daugiau nei varlių“, - patikslina V. Jusys ir priduria, kad suaugusio kiškio gandras nebūtų pajėgus pagauti, jo taikinyje gali atsidurti nebent kiškių jaunikliai – maži kiškučiai. Vis dėlto, kiškio skanėstas, kaip mano ornitologas, gandrui retas atvejis.

„Dauguma žmonių galvoja, kad kiškius gandrai išnaikina. Manau, kad ne, - neabejoja V. Jusys. - Esu skaitęs, kad kiškius naikina ir suopiai, jie išvis tik pelėmis praktiškai minta. Nesu matęs, kad suopiai kiškius gaudytų“.

Kiškis, kaip pastebi ornitologas, labai gerai maskuojasi – kada jis laukia iš motinos maisto, tyliai tupi ir nejuda. „Kiškiai nejudėdami tupi ir gandras paprasčiausiai neranda jų. Gali praeiti per žingsnį ir nepastebėti jų“, - atkreipia dėmesį V. Jusys.

Kodėl nyksta kiškiai?

Vilniaus universiteto (VU) Gamtos fakulteto Zoologijos katedros docentas, zoologas Egidijus Bukelskis atkreipia dėmesį, kad nors kiškių populiacija Lietuvoje traukiasi, visos kaltės gandrams suversti nėra pagrindo. Priežasčių, kodėl kiškių mūsų šalyje mažėja, yra daug.

„Šituo klausimu yra ne vieną ir ne du kartus diskutuota ir ne tik mūsų šalyje. Man tekę būti labai įdomiame seminare Lenkijoje. Centrinėje Lenkijos dalyje yra užsiimama pilkųjų kiškių veisimu, jie stebimi ir paleidus į laisvę, žiūrimos tendencijos, kodėl ir pas juos kiškių mažėja, - pasakojo E. Bukelskis.

Anot zoologo, pilkųjų kiškių populiaciją gamtoje veikia ne tik juos medžiojantys plėšrūnai, bet ir puolančios įvairios ligos, kurias platina graužikai, lapės, mangutai. Antra medalio pusė - klimato sąlygos, nuo kurių priklauso kiškių vados dydis. Nustatyta, kad šalti, drėgni, ilgi rudens periodai turi neigiamos įtakos kiškių jauniklių išgyvenamumui.

„Kai kuriais laikotarpiais kiškiai turi per daug priešų gamtoje. Tuo laikotarpiu, kai kiškiai atsiveda jauniklių, naudojasi ir suopiai, kurie neturi kito maisto. Šis pavasaris parodė, kad vargšai susitraukę šie paukšteliai tūno, nežinodami, kaip prasimaitinti. Supraskime, kad gamtoje visi procesai nesustoja – atvedus labai ankstyvą vadą, matyt, kad jų palikuonių neišsaugosime – jie paprasčiausiai bus suėsti ir tų „ėdikų“ yra ne vienas ir ne du“, - dėstė zoologas.

Jis sako, kad vieno dominuojančio plėšrūno, kuris būtų grėsmingiausias kiškių populiacijai, zoologai išskirti negali – tokių yra daug. Tarp jų, kaip mini E. Bukelskis, paminėtini ir krankliai bei gandrai.

V. Jusys

Manau, kad čia daugiau bėdos pridarė medžiotojai, kurie nei lapių medžiojo, nei usūrinių šunų – per porą metų priviso daug lapių, kurios daugiau sunaikina kiškių.

„Kranklių skaičius pas mus tikrai yra nemenkas, lyginant su kitomis Europos šalimis, kur kranklys yra retas paukštis. Didelis kiekis kiškių pirmųjų vadų, ypač ankstyvą pavasarį, kai nėra kur kiškiukams pasislėpti, nukenčia nuo baltųjų gandrų. Ne vienas ir ne du visose apylinkėse pradingsta gandro snape. Kad tai yra tiesa galiu paliudyti tokiu faktu – Zoologijos katedroje buvęs vienas studentas, magistrantas atliko stebėjimą, kuo maitinasi gandrai. Tai padaryti nėra sunku, nes gandras nėra baikštus ir su žiūronais, netoli jo būnant, galima jį stebėti. Mane suintrigavo darbo išvada, kad apie 30 proc. gandro lizdinio mitybos laikotarpio sudaro kurmiai, ištraukti iš po žemės. Jeigu gandras sugeba netgi tokį slapuką pagauti, ką kalbėti apie ant žemės esančius kitus sutvėrimus? - retoriškai klausė E. Bukelskis.

Pašnekovas sako, kad absoliutinti šio fakto nereikėtų. Gandrai lizdinio periodo metu gali maitintis keistu, atsitiktiniu maistu, tarp kurio gali patekti ir kiškių jauniklių. „Pavasarį mes matome pavienius kiškiukus, kuriuos pasigauna gandras. Tie faktai mums yra žinomi, bet pasakyti, kad tai masiškas reiškinys, negalime. Tai būtų tas pats, kaip sakyti, kad kiškius išėda lapės – tai būtų irgi netiesa, nes lapių tankumas kitose šalyse yra gerokai didesnis, lygiai taip pat kaip gerokai didesnis ir kiškių tankumas“, - sakė zoologas.

Pasakyti, kiek tiksliai gyvena kiškių Lietuvoje sudėtinga, nes visuotinė jų apskaita šalyje nėra vykdoma. E. Bukelskis sako, kad kiškių skaičius ypač mažas šiaurinėje ir centrinėje Lietuvos dalyse.

GRYNAS.lt primena, kad per praėjusį medžioklės sezoną, iki 2012 m. balandžio 15 d. Lietuvoje oficialiai buvo sumedžioti 2850 pilkieji kiškiai.

„Žinau daugybę medžioklės plotų naudotojų, kurie tūkstančiuose hektarų jau keletą metų iš viso pilkojo kiškio nėra sumedžioję ir net nemedžioja jų, nes supranta, kad tame krašte kiškis yra arti išnykimo ribos. Pietvakarių Lietuva, Sūduva dar gali kiškių ištekliais džiaugtis, nors jie taip pat nėra tokie, kokie kadaise yra buvę“,- kalbėjo VU Gamtos fakulteto Zoologijos katedros docentas.