Automobilių grūstys ir kamuoliai išmetamųjų dujų didmiesčiuose, milžiniški atliekų savartynai ir sparšiai kertami miškai – visa tai nuodija orą, teršia vandenį ir dirvožemį bei kelia didelę grėsmę gamtai. Dėl to vis daugiau gyvūnų yra įtraukiami į nykstančiųjų sąrašus, o gyvūnų mylėtojai buriasi į draugijas bandydami juos išsaugoti. Nors ekologijai populiarėjant, kiekvienas stengiamės būti draugiški gamtai apšviesdami kambarį elektros energiją taupančia lempute ar priduodami plastikinius butelius tam skirtose vietose, tačiau kartais persistengiame gelbėdami laukinius gyvūnus, taip dar labiau pakenkdami gamtai. Būti išties draugiškais gamtai galime tik labiau pasidomėję mus supančia aplinka.
Kiekviena gamtoje sutinkama gyvūnų rūšis yra begalo svarbi, o jos egzistavimas turi didžiulę reiškmę visos ekosistemos funkcionavimui. Nors šaltakraujai varliagyviai ir ropliai nėra geidžiamiausiųjų naminių gyvūnėlių sąrašuose, o pamačius gamtoje neaikčiojama nuo jų mielumo, tačiau jie lygiai taip pat verti pagarbos kaip ir kiekviena kita gyvūnų rūšis, nes be jų ekosistema negalėtų funkcionuoti. Vis dėlto teršiama ir nuodijama aplinka lemia gyvūnų ir augalų rūšių įvairovės nykimą. Siekiant išsaugoti ir pagausinti nykstančias gyvūnų ir augalų rūšis visame pasaulyje yra vykdomi įvairūs gamtosauginiai projektai kartu skatinant prisidėti ir visus visuomenės narius. Tačiau dažnai norėdami padėti, atvirkščiai – pakenkiame ir dar labiau sumažiname populiacijos individų skaičių. Visa tai tik dėl informacijos stokos. Tad kaip pagausinti varliagyvių ir roplių populiaciją Lietuvoje kuriant gyvūnų rūšių įvairovę?
Nykstančios varliagyvių ir roplių rūšys Lietuvoje
Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistė ir Herpetologų draugijos tarybos pirmininkė Dalia Bastytė primena, jog net trečdaliui pasaulio varliagyvių rūšių gresia išnykimas, taip pat didelė išnykimo grėsmė iškilusi ir Lietuvoje gyvenantiems varliagyviams bei ropliams: 8 iš 13 Lietuvoje gyvenančių varliagyvių rūšių ir 3 iš 7 roplių rūšių yra saugomos pagal Europos Sąjungos buveinių direktyvas. Smailiasnukė varlė, balinis vėžlys, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, skiauterėtasis tritonas, nendrinė rupūžė, žalioji rupūžė, česnakė – tai nykstančios varliagyvių ir roplių rūšys, gyvenančios Lietuvoje, kurios yra saugomos.
D. Bastytė įspėja, jog varliagyviai ir ropliai Lietuvoje nyksta, nes yra naikinamos jų buveinės, didėja aplinkos tarša ir nėra imamasi pakankamai efektyvių priemonių jų saugumui užtikrinti, pavyzdžiui, didelė dalis varliagyvių žūsta masinių migracijų metu dėl nepritaikytos kelių infrastruktūros.
Balinių vėžlių išsaugojimas
Baliniai vėžliai – ilgaamžiškiausi Lietuvos laukiniai gyvūnai, gamtoje išgyvenantys iki 100 metų. Šiuo metu šie gyvūnai yra priartėję prie išnykimo ribos – suskaičiuojama vos 400 individų. Nors baliniai vėžliai kadaise gyveno visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau paskutiniais dešimtmečiais dėl žmogaus poveikio, menkos jų populiacijos išliko tik pietų Lietuvoje.
Svarbu žinoti, jog baliniai vėžliai gyvena pelkėse, tačiau kiaušinius deda sausumoje. D. Bastytė pasakoja, jog baliniai vėžliai renkasi smėlėtus ir saulėtus šlaitus kiaušinių perinimui, tačiau tokių šlaitų nėra daug, tad kiaušinius užkasa tiesiog žvyrkeliuose. Vienas iš Lietuvos Herpetologų projekto uždavinių kartu su Lietuvos zoologijos sodu, surinktus balinių vėžlių ant žvyrkelių sudėtus kiaušinius, išperinus juos ir paauginus vėžlius nelaisvėje iki 3 metų, paleisti į buvusias vietas. Tokiu būdu kartu su nykstančių balinių vėžlių gyvenamųjų teritorijų atkūrimu, yra išsaugoma ir gausinama balinių vėžlių populiacija.
Kaip padėti, bet nepakenkti
„Pasitaiko, jog žmonės, norėdami padėti gamtai, jai pakenkia“,- pasakoja D. Bastytė. Yra nutikusi ne viena šypseną kelianti istorija: vilkiko vairuotojas važiuodamas iš Lenkijos pamatė keliu einantį vėžlį, pagalvojęs, jog tai kažkieno pabėgęs naminis augintis, paėmė vėžlį ir nuvežė į Lietuvos zoologijos sodą, o ten pirmą kartą išgirdo, jog Lietuvoje gyvena vėžliai ir tai buvo laukinis roplys, paimtas iš jo gimtosios vietos. Dažniausiai vėžliai migruoja sausumoje gegužės – birželio mėnesiais, kada patelės yra pasiruošusios dėti kiaušinius. Tuo metu jos ieško sausos, smėlingos ir saulėtos vietos. Pasitaiko, jog žmonės pamatę tokį vėžlį, jį nuneša į vandens telkinį, nes mano, jog gyvūnas pasiklydo ir neranda vandens. Tačiau tai taip pat klaidingas poelgis. Vėžlių rinkimas iš gamtos kenkia jų populiacijai, dėl to norint apsaugoti šiuos roplius, tereikia netrukdyti jų migracijos metu, o radus smėlyje pavojingoje vietoje užkastus kiaušinius pranešti Lietuvos gamtos fondui ar Lietuvos Herpetologų draugijai, o ne pulti juos iškasinėti.
Taip pat norint prisidėti prie roplių ir varliagyvių rūšių išsaugojimo būtina gamtoje elgtis tvarkingai, poilsiaujant nepalikti šiukšlių, nepirkti ir namuose neauginti gamtoje rastų gyvūnų, atsakingai elgtis su invazinėmis rūšimis, auginamomis namuose, nes atsidūrusios laisvėje, tokios rūšys dažniausiai lengvai plinta ir gali užnešti naujų ligų. O susidūrus su neaiškia situacija, visuomet geriau pasikonsultuoti su Lietuvos gamtosaugos specialistais, o ne aklai imtis priemonių, kurios atrodo tinkamos ir taip dar labiau pakenkti gamtai. Tačiau svarbiausia – ugdyti pagarbą šiems mažiems gyvūnams, kurie nors ir turi šaltą odą, vis dėlto atlieka savo pareigą kurdami gamtinę įvairovę, be kurios neegzistuotų ir žmogus.
