Keista ir tai, kad kur kas mažiau kalbama apie didesnius kenkėjus – žiurkes, svetimas mūsų ekosistemoms ondatras, kanadines audines ar usūrinius šunis. Norint atsakyti į šiuos klausimus arba, dar daugiau, kiekvienam susiformuoti savo poziciją apie bebrų reikšmę Lietuvoje, būtina kiek įmanoma išsamiau susipažinti su šios rūšies biologija, vieta ekosistemoje ir kultūrinėje erdvėje.

Bebrus saugo įstatymai

Upinis, arba, tiksliau, eurazinis, bebras Castor fiber yra stambiausias Eurazijos ir antras pagal dydį (po Pietų Amerikoje gyvenančios kapibaros) pasaulio graužikas. Vidutiniai mūsų kraštuose gyvenantys suaugę bebrai sveria apie 20 kg, tačiau pasitaiko individų, sveriančių daugiau kaip 30 kg.

Bebrai – pusiau vandens žinduoliai. Jų gyvenamoji erdvė (erdvinė ekologinė niša) yra įvairių vandens telkinių pakrančių zona: apytikriai keliolika–keliasdešimt metrų į abi puses nuo vandens pakraščio. Vykstant evoliucijai bebrai prisitaikė prie tokio gyvenimo būdo ir įgijo tam tikrų morfofiziologinių savybių. Svarbiausios iš jų susijusios su plaukiojimu ir nardymu. Išbūti panirus po vandeniu iki 15 minučių ir per tą laiką nunerti vos ne kilometrą yra neįveikiamas laimėjimas bet kuriam sausumos žinduoliui.

Įdomus ne tik bebrų gyvenimo būdas, bet ir jų santykiai su žmonėmis. Nuo senų laikų žmonėms jie buvo labai svarbus medžioklės objektas. Vertinti ne tik bebrų kailiai, bet ir mėsa, taip pat vadinamieji sruogliai – užpakalinėje kūno dalyje esantys maišelių pavidalo dariniai, prisipildę kvapių medžiagų. Jas bebrai naudoja teritorijai žymėti. Sruogliai buvo vertinami kaip vaistai, vėliau naudojami parfumerijoje. Atsiradus sintetiniams pakaitalams, šis natūralus produktas savo vertę prarado.

Bebrų kailiai ir mėsa vertinami iki šiol, tiesa, kailių vertė labai priklauso nuo madų ir visuomenės etinių nuostatų. Lietuvoje nuo seno bebrai buvo saugomi įstatymų, jų apsauga reglamentuota XVI amžiaus LDK statutuose. Panaši bebrų apsauga egzistavo ir kaimyninėse valstybėse.

Bebrui – ekosistemos trikdytojo vaidmuo

Dėl intensyvios medžioklės pradedant vėlyvaisiais viduramžiais bebrai pradėjo sparčiai nykti visame rūšies areale. Lietuvoje vietiniai bebrai išnyko pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais. Vėliau į mūsų kraštą jų buvo atvežta iš keleto Rusijoje ir Baltarusijoje dar išlikusių lokalių populiacijų. Ši reintrodukcija buvo sėkminga. Per keletą dešimtmečių bebrų populiacija Lietuvoje buvo atkurta, ėmė labai gausėti ir šiuo metu pagal tankumą yra viena iš gausiausių Europoje. Tokį rezultatą galima drąsiai pavadinti vienu iš didžiausių praktinės gamtosaugos laimėjimų. Tačiau visuomenė anaiptol nesidžiaugia tokiu laimėjimu.

Kyla klausimas: kodėl kardinaliai pasikeitė žmonių požiūris į kadaise saugotą ir gerbtą rūšį? Panašios visuomenės požiūrio tendencijos egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir kituose kraštuose, kur bebrų vėl gausu. Atsakymų į šį klausimą, matyt, gali būti ne vienas, tačiau pagrindinę priežastį nusakyčiau taip: bebras yra bene vienintelis realus ir labiausiai pastebimas oponentas žmogui, kai pastarasis pertvarko ekosistemas. Bebras yra kertinė ekosistemų rūšis. Apie tai verta pakalbėti išsamiau.

Kertinėmis priimta vadinti tokias rūšis, kurios daro labai didelę įtaką aplinkai ir tuo paveikia daugelio kitų rūšių egzistavimo sąlygas ekosistemoje. Dėl kertinių rūšių poveikio dažnai pakinta bendrijų rūšinė sudėtis. Tad kokia gi iš tikrųjų bebro kaip rūšies funkcija ekosistemoje? Panašu, kad dievulis paskyrė bebrui trikdytojo vaidmenį. Kiekviena ekosistema yra dinamiška, ji vystosi nuo ankstyvų stadijų vėlesnių link, kol galų gale pasiekia vadinamojo klimakso būseną – panašiai, kaip ir organizmas, kuris išgyvena jaunystę, brandų amžių ir senatvę.

Moksliškai šis procesas vadinamas sukcesija ir trunka šimtmečius. Pasiekti klimakso būseną ekosistemai nėra paprasta, kadangi šiame ilgame kelyje gausu įvairių trikdymų, kurie visada ekosistemos raidą tarsi grąžina atgal, į „jaunesnes“ stadijas. Net ir natūraliai besivystančiame kraštovaizdyje ekosistemų horizontalioji struktūra būna sudaryta iš įvairaus senumo sukcesinių stadijų mozaikos. Bebras yra vienas iš pagrindinių tokio trikdymo veiksnių.

Didžiausiu ekologiniu aplinkos talpumu pasižymi tos teritorijos, kur išlaikoma tam tikra pusiausvyra tarp ankstyvų ir vėlyvų sukcesijos stadijų. Pionierinės bendrijos dėl intensyvios produkcijos gali atlaikyti daug didesnes mitybines apkrovas, taip tarsi sumažinamas poveikis brandžioms bendrijoms.

Bebras yra vienas iš pagrindinių „įrankių“ greitinant medžiagų apykaitos ciklus. Nors šie ciklai greiti, tačiau juose dalyvauja daug rūšių (daug trofinių lygmenų), palaikoma rūšių įvairovė. Bebrai ne tik pažeidžia įsigalėjusius ekologinius ryšius ir grąžina sukcesiją atgal, bet ir sukuria daugybei organizmų palankias infrastruktūros sąlygas statydami užtvankas, trobeles, rausdami urvus. Todėl tokie „pažeidėjai“ ypač svarbūs ekosistemoje, nes jie užtikrina ne tik greitai atsinaujinančius mitybinius resursus, bet ir saugias išgyvenimo per trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį buveines šių resursų naudotojams.

Žmogus netoleruoja bebrų veiklos

Ši principinė bebrų poveikio schema buvo būdinga natūraliai besivystančioms ekosistemoms iki to laiko, kai jas intensyviai pertvarkyti ėmėsi žmogus. Tačiau koks gi šių žinduolių vaidmuo sukultūrintame kraštovaizdyje, kur pagrindinis ir nepalyginamai už bebrą stipresnis ekosistemų destrukcijos veiksnys yra žmogus?

Paradoksalu, bet bebrai sukultūrintame kraštovaizdyje jaučiasi visai neblogai. Lietuvoje apie 35 proc. jų populiacijos gyvena melioracijos grioviuose ir sėkmingai juos ardo. Ar gali toleruoti žmogus tokią bebrų veiklą, kuri nukreipta į milžiniškų investicijų sunaikinimą? Aišku, kad ne. Kuo gausesnė bebrų populiacija, tuo aktyvesnė „antibebrinė“ kampanija. Bebrų skaičius Lietuvoje šiuo metu išties yra nemažas. Naujausiais bebrų populiacijos būklės vertinimo duomenimis, 2007 metais mūsų šalyje gyveno nuo 86 000 iki 121 000 bebrų. Vidutinis bebrų tankumas Lietuvoje yra apie 1,5 individo/km2. Vis dėlto žmonių jis nepalyginamai didesnis – apie 54 individus kvadratiniame kilometre.

Žmogaus pertvarkytame kraštovaizdyje bebras yra ne tik ekosistemų sukcesijos trikdytojas, bet ir jo renatūralizatorius. Melioracijos griovių, kurie Lietuvoje sudaro apie 80 proc. viso hidrografinio tinklo, ardymas rausiant urvus ir statant užtvankas yra labai ryškus tokios renatūralizacijos pavyzdys. Šiuo metu įvairiose šalies vietose bebrai apgyvendinę apie 20–25 proc. bendro melioracijos kanalų ilgio. Sovietiniais laikais melioracijos mastai buvo aiškiai perdėti, kanalų yra per daug ir būtų džiugu, jei nereikalingi grioviai kuo greičiau pavirstų natūraliais upeliais. Tačiau anaiptol ne visur tokia bebrų veikla yra pageidautina.

Ar įmanomas darnus bebro ir žmogaus sambūvis?

Ar galima tikėtis, kad bus surasta būdų, kaip pasiekti darnų žmogaus ir bebro sambūvį sukultūrintame Lietuvos kraštovaizdyje? Konfliktinių situacijų neišvengiamai bus. Ar turėtume bebrus toleruoti kaip kokias šventas karves? Manau, kad ne. Reikėtų kiekvienu konkrečiu atveju pasverti, kas yra prioritetas – natūralios buveinės ar ūkinė veikla.

Sovietinės žemėnaudos sistemos žlugimas ir dabartinės žemėnaudos formavimas yra tinkamas momentas tokiems prioritetams nustatyti. Visų pirma turi būti suformuota atitinkama valstybės pozicija, kad vis labiau žemėnaudoje įsigalintis privatininkas būtų suinteresuotas natūralių buveinių palaikymu. Situacija nėra beviltiška. Esu sutikęs žmonių, kurie didžiuojasi, kad jų žemėje stūkso didžiulė bebrų troba arba apleistą ir nebefunkcionuojantį melioracijos griovį pertvėrusi bebrų užtvanka.

Bebras – populiarus mokslinių tyrimų objektas

Paminėjau tik keletą iš daugelio bebrų poveikio ekosistemoms ir konfliktų su žmonėmis aspektų. Kaip kertinė rūšis, bebras ir toliau išlieka populiarus mokslinių tyrimų objektas. Funkciniai šios rūšies ryšiai su kitais ekosistemos komponentais – viena iš pastaruoju metu intensyviai nagrinėjamų mokslinių problemų.

Šia tema atliekami tyrimai ir Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto Ekologijos ir aplinkotyros centre. Išaiškintas didelis bebrų poveikis vandens telkinių, tarp jų ir melioracijos kanalų, geomorfologiniams ir hidrografiniams procesams, slėnių augalų bendrijoms, smulkiesiems ir pusiau vandens žinduoliams.

Tikėkimės, kad moksliniai atradimai pakoreguos ir visuomenės požiūrį į šį gyvūną. Esamos žinios taip pat gali būti sėkmingai panaudotos šiam tikslui. Apie tai, be kita ko, buvo kalbama ir 5-ajame tarptautiniame bebro simpoziume, kuris vyko 2009 metų rugsėjį Lietuvoje. Jame dalyvavo per šimtą specialistų iš daugiau nei 20 šalių. Renginį organizavo Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetai.