Kažkada Žemėje buvo nedaug žmonių, nes nebuvo skiepų, ligoninių ar parduotuvių. Sotus pilvas tiesiogiai priklausė nuo aplinkos sąlygų: metų laiko, derliaus, stichijų ar kaimynų gausos. Tai reiškė, jei per kelis metus viduramžių ūkininkas nustekendavo savo dirbamos žemės plotus, netrukus jo laukdavo sunkus nepriteklius. Jei priešistoriniai medžiotojai-rinkėjai išmedžiodavo ir išrinkdavo vietos gerybes, jų gretos išretėdavo, o medžiojamų gyvūnų dėl to padaugėdavo. Taigi, egzistavo savotiškas saiko mechanizmas ir aiškus medžioklės motyvas.

Toks pat saiko mechanizmas ir medžioklės motyvas tebefunkcionuoja rūšių tarpusavio santykiuose. Per daug kanopinių? Atsiranda daugiau juos medžiojančių plėšrūnų. Kai plėšrūnų daugiau nei ėdesio, tai plėšrūnų sumažėja, o kanopinių populiacijos turi galimybę atsigauti. Milijonus metų toks ciklas lėmė sėkmingą ekosistemų funkcionavimą. Tačiau pastaraisiais amžiais nusistovėjusią tvarką drumsčia sotus, tačiau tebemedžiojantis žmogus. Tai reiškia, kad ekologine prasme, medžiodami laukinių gyvūnų rūšis mes toliau „imame“ iš gamtos iždo, tačiau „neatsilyginame“ pagal galiojančią tvarką. Dėl to laukinių gyvūnų rūšys tapo priklausomos nebe viena nuo kitos, o nuo žmogaus medžioklės kvotų, tuo tarpu žmogaus gerovė beveik nepriklausoma nuo jokio kito gyvūnų karalystės atstovo.
Paprastasis šakalas jau sumedžiotas ir Lietuvoje
Subjektyviais kriterijais, už aplinkos apsaugą atsakingos įstaigos nustato vienos ar kitos rūšies gausos limitą ir nurodo šiuolaikiniams medžiotojams, kurių moto „Mes šaudom žvėrelius, nes jais rūpinamės“, sumažinti miškininkystės, gyvulininkystės ūkiui nepalankias ar dėl trofėjų vertingas rūšis. Tokiu pačiu principu medžiojamų (o kartais ir nemedžiojamų) gyvūnų gretos gausinamos, kai pagal gamtos dėsnius jos turėtų retėti. Pavyzdžiui, sunkiomis žiemomis šeriami kanopiniai turi daugiau šansų išgyventi iki atšilimo – netgi silpniausi rūšių atstovai. Vėliau vykdomos selekcinės medžioklės, kai mėginama sumažinti „rūšies standarto“ neatitinkančių, pasenusių ar paliegusių individų gretas. Normalioje ekosistemoje žiemos išsekinti ir paliegę būtų sudraskyti plėšrūnų. Tokį fenomenalų žmogaus santykį su laukine gamta vadinu „ekologine inžinerija“ – žmogus formuoja ekosistemą, tačiau nebėra nuo jos priklausomas.
Daumantas Liekis
Kai pagalvoji, visų invazinių rūšių buvo galima išvengti ir išsaugoti visas išnykusias rūšis, jei medžioklė nebūtų tapusi pomėgiu, jei tik tie vyrai ir keistos moterys turėtų geresnio užsiėmimo. Jei žmogus nustotų elgtis kaip pasenęs paauglys, nuolatos grįžtantis į savo tėvų namus pavalgyti ir mainais nieko nepalikdamas, gamtoje būtų mažiau to, ką vadinate „įsibrovėliais“.

Deja, kol kas „ekologinė inžinerija“ žmonijai menkai pažįstamas reikalas, dažnai vykdomas nesąmoningai ir nepamatuotai. Rezultatais tampa klaidos, kai mažinama ūkiui ir medžioklei kenkiančių žvėrių gretos iki kol jos visai išnyksta. Tada mėginama jas reintrodukuoti arba mažinti kitos rūšies populiaciją, kuri buvo smarkiai priklausoma nuo anksčiau išnaikintos rūšies.
Pavyzdžiui, vilkai (nors galėčiau vardinti eilę rūšių pavadinimų - nuo bebrų iki lokių) išmedžioti daugelyje vakarietiškų šalių dėl trofėjaus vertės ar žalos gyvulininkystei, nors yra ypatingai svarbūs sveikų kanopinių populiacijų palaikymui ar ypatingai vislių šuninių šeimos atstovų plitimo kontroliavimui.

Lietuvoje vilkai ir toliau sėkmingai medžiojami, nepaisant kaimyninių šalių siūlymo liautis. Medžiojami, nes medžioja pačių medžiotojų pamėgtus taikinius – stirnas, elnius, šernus ir t.t. Taip pat todėl, kad kėsinasi į kažkieno avis ir karves. Nepaisant to, kad pasitelkus mokslo metodus avys jau buvo netgi klonuotos, apsaugoti jų nuo vilkų valstybėms vis dar nepavyksta. Kai kurie valdininkai sako, kad „Lietuvoje turime pakankamai vilkų, galime toliau reguliuoti jų kiekį“, tačiau mūsų giriose vykstantys procesai byloja priešingai – atsirado pirmieji šakalai. Gyvūnai, kurie neaptinkami vilkų pašonėje, dėl pastarųjų antagonistinės elgsenos šakalų atžvilgiu. Vos tik apylinkėse pasirodo šakalai, vilkai juos veja. Kai apylinkėse nėra vilkų, šakalai plinta ir užima laisvus plotus.
Vilkas

Šakalai, kaip ir usūriniai šunys (kuriuos mūsų kraštuose užveisė medžiotojai, o dabar negali nuo jų atsiginti) gerai prisitaikantys prie aplinkos, gebantys misti įvairiausiu ėdesiu ir vislūs. Tikėtina, kad jų gretos Baltijos šalių regione ir toliau gausės, nes stambiųjų plėšrūnų mažėja. Panašiai nutiko Šiaurės Amerikoje, kai buvo išmedžioti vilkai ir smarkiai išplito kojotai. Šakalai pretenduos į lapių ir usūrinių šunų nišą ir jei jiems pasiseks, kentės galybė ant žemės perinčių paukščių ir kiti Lietuvos faunos atstovai. Dar daugiau žalos nei nuo vilkų patirs gyvulininkystės ūkio atstovai.

Kai pagalvoji, visų invazinių rūšių buvo galima išvengti ir išsaugoti visas išnykusias rūšis, jei medžioklė nebūtų tapusi pomėgiu, jei tik tie vyrai ir keistos moterys turėtų geresnio užsiėmimo. Jei žmogus nustotų elgtis kaip pasenęs paauglys, nuolatos grįžtantis į savo tėvų namus pavalgyti ir mainais nieko nepalikdamas, gamtoje būtų mažiau to, ką vadinate „įsibrovėliais“.