Prabusti, pratęsti gyvenimą, suklestėti, nužydėti, išskirsti, užmigti ir
vėl prisikelti – tokius gamtos ciklus per keturių metų laikų prizmę
savo filmuke atskleidžia M. Karlonas.
Tai – jau antrasis jo darbas. Filmo autorius atviras – valandų,
praleistų gamtoje, jis neskaičiavo, todėl ir medžiagos turėjo tiek, kad
teko gerokai pasukti galvą, kaip ją sutalpinti į 17 minučių ir 40
sekundžių trunkantį filmuką. M. Karlonas sutiko pasidalinti filmavimo
užkulisiais, nutikusiais kuriozais ir atskleidė, kur sutiko daugumą šio
filmo „aktorių“.
- Savo filme akcentavote metų sezoniškumą. Kuris metų laikas jums pats paslaptingiausias ir kodėl? - GRYNAS.lt paklausė M. Karlono.
- Ypatingai išskirti vieno metų laiko negalėčiau. Man, kaip ornitologui, visi metų laikai yra svarbūs ir kiekvienas jų į mūsų gamtą sukviečia savus paukščius. Tačiau kai ateina pavasaris atrodo, jog su kiekvienu sugrįžtančiu paukščiu sutinku savo seną draugą, kuris buvo išvykęs ilgom atostogom pailsėti pietuose. Todėl šis metų laikas man yra žavingiausias ir kiekviena jo diena neįkainojama.
- Kiek valandų praleidote gamtoje filmuodamas gamtos vaizdus?
- Ne veltui sakoma - laikas, praleistas gamtoje, į gyvenimo trukmę neįsiskaičiuoja. Norėčiau jog ši mintis būti reali, kadangi gamtoje praleidžiu labai didelę savo gyvenimo dalį, o valandos, kurios akimirksniu išnyksta joje, tai per menkas laiko matas.
Kadangi aš nesu profesionalus gamtos filmų kūrėjas, kuriu tik mėgėjiškus filmukus, jais noriu žmonėms suteikti galimybę retkarčiais atitrūkti nuo savo rutinos ir pažvelgti į gyvenimą ir mus supančią aplinką kitu kampu, todėl ir filmuko filmavimas vyko labai epizodiškai. Nesinaudojau net profesionalia filmavimo technika, filmuoju su didelį priartinimą turinčiu fotoaparatu, ir dažniausiai „iš rankos“, kadangi trikojį skiriu monokliui, jis skirtas paukščių stebėjimui.
Iš tiesų šiam filmukui medžiaga pradėta rinkti nuo praėjusių metų lapkričio mėnesio. Nuo tada vis išvykdamas į gamtą, užfiksuodavau po minutę ar kelias gražesnių vaizdų. Tiksliai negaliu pasakyti, bet, manau, jog per metus užfiksavau apie 2-3 valandas vaizdo medžiagos, tačiau šiam filmukui atrinkau tik kiek daugiau nei 17 minučių.
- Kuris susitikimas su gyvūnu ar paukščiu buvo ilgiausiai lauktas ir sunkiausiai nufilmuojamas?
- Šiame filmuke įdėjau ir porą itin lauktų susitikimų su paukščiais, man jie buvo labai svarbūs kaip ornitologui, tačiau užfiksuoti tai kokybiškai su kamera retai pavyksta. Turbūt daugiausiai džiaugsmo suteikė retieji paukščiai, tokie kaip didysis erelis rėksnys, ar apvaliasnapis plaukikas, tačiau tikrai ne ką mažiau pamalonino vis sparčiau Lietuvoje nykstanti kurapka.
- Kuriose Lietuvos vietose filmuota?
- Kadangi tenka daug keliauti po visą Lietuvą, todėl ir medžiaga šiam filmukui buvo fiksuojama įvairiuose Lietuvos rajonuose. Galbūt visgi labiausiai išskirčiau Nemuno deltą, kadangi ten praleidžiu iš tiesų daug laiko.
- Ar esate skaičiavęs, kiek skirtingų „aktorių“ pasirodė jūsų filmuke?
- Skaičiuoti visų veikėjų neteko, kadangi nemaža jų dalis tiesiog praskrisdavo ar prabėgdavo pro šalį, ar tupėdavo fone. Tačiau užrašais įvardinau 55 skirtingus gyvūnus.
- Turbūt tokie įprastiniai atsitikimai, kaip nesėkmės su automobiliu – sprogusi padanga viduryje nakties nežinia kur; dumble užklimpęs automobilis ir ėjimas ieškoti pagalbos artimiausiame kaime - jau nebestebina ir nesugadina nuotaikos.
Tačiau yra buvę ir taip, jog miegant laukuose, savo automobilyje vidurnaktį kažkokie vietiniai gyventojai bandė į jį įsilaužti, manydami, kad jis paliktas tuščias. O prieš du metus labai šaltą žiemą (tą dieną buvo apie -20), išėjau pasivaikščioti į seną durpyną, tačiau pasiekus tolimiausią jo tašką, eidamas melioracijos grioviu įlūžau į bebrų neseniai pralaužtą eketę.
Džiaugiuosi, jog į vandenį ir dumblą susmigau tik iki pusės, todėl nors ir ne itin lengvai, bet išsikapanoti pavyko. Gerai prisimenu, kaip bėgau 4 kilometrus iki namų, kad nesušalčiau, tačiau kelnės prie kelių vis tiek prišalo.
- Jūsų nuomone, ko žmogus galėtų pasimokyti iš gamtos?
- Skaudžiausia yra tai, jog žmogus ne tik, kad nesimoko iš gamtos, tačiau nuo jos labai sparčiai tolsta. Šiais laikais žmogus nesuvokia, jog jis pats yra gamtos dalis ir kol kas visu 100 proc. yra nuo jos priklausomas. Tačiau jo elgesys su gamta to neatspindi, jis įsivaizduoja esąs jos šeimininkas, galįs ją pertvarkyti kaip tik panorėjęs.
Vartotojiškas žmogaus požiūris į gamtą tik kaip į resursų šaltinį yra pražūtingas. Visi ištekliai išsenka, neleidžiant jiems atsinaujinti, o tai, kas yra daroma, dabar pavadinčiau kvailu trumparegiškumu.
Skaudu, jog žmogus žvelgdamas į medį mato tik lentą savo pirčiai, o nedirbamas pievas, kupinas gyvūnijos, nori paversti rapsų ar kukurūzų laukais, pelkes nusausinti ir paversti durpynais. Šiuolaikinis žmogus žiūri, bet nemato...
- Ačiū už pokalbį.
