Gamtininkai apsiriko: Lietuvoje renkamas ir valgomas grybas gali jus pakišti po velėna

Mokslininkai nustatė, jog iki šiol valgomu laikyto grybo, grybautojų renkamo visoje Europoje, sudėtyje yra pavojingų ir, tikėtina, mirtinų toksinų. Kinų tyrėjai teigia identifikavę grybų toksinus, sukeliančius rabdomiolizę – ligą, kuri gali nepataisomai pažeisti inkstus ir netgi baigtis mirtimi. Pirmas toks apsinuodijimo atvejis buvo užfiksuotas prieš 15 metų Prancūzijoje ir tuomet nustatyta, kad apsinuodyta žaliuoke, dar vadinama žalsvuoju baltiku (lot. Tricholoma equestre).

Tačiau dabar mokslininkai toksinus išskyrė iš šio grybo artimo giminaičio, raibojo baltiko (lot. Tricholoma terreum), praneša chemijos naujienų portalas rsc.org. Lietuvoje auga abu šie grybai, žaliuokė yra itin populiari tarp grybautojų, bet, pasak mikologo dr. Jono Kasparavičiaus, apie apsinuodijimus jam nėra tekę girdėti.

Paragino vengti

Tiek žalsvasis, tiek raibasis baltikai ilgą laiką buvo laikomi valgomais grybais. Naujasis tyrimas dar kartą atkreipia dėmesį į sudėtingą ir dar ne iki galo suprastą grybų toksikologiją. Tyrimą atlikę mokslininkai grybautojams rekomenduoja vengti abiejų šių grybų rūšių.

Kaip teigiama kitame 2001 m. atliktame tyrime, 1992-2000 metų laikotarpiu buvo užfiksuota 12 sunkių rabdomiolizės atvejų – 3 iš jų baigėsi mirtimi. Negalavimai pasireiškė praėjus maždaug savaitei po to, kai pacientai suvalgė laukinių grybų, kurie, kaip manoma, buvo žalsvieji baltikai.

Mokslininkai tuomet sumaitino pelėms šių grybų ir matavo fermento kreatinkinazės pokytį kraujo serume (nekrešančioji kraujo dalis – red. past.). Toksinų pažeisti raumenys išskiria kreatinkinazę ir staigus jos padaugėjimas kraujyje yra rabdomiolizės požymis.

2001 m. tyrimas įrodė, jog  negalavimų kaltininkas yra žaliuokė (žalsvasis baltikas), tačiau iki šios dienos nebuvo nustatyta, kokie būtent jos chemikalai sukelia rabdomiolizę. Kinijos mokslų akademijos Kunmingo botanikos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Liu Jikai ir jo komanda surinko T. equestre ir T. terreum mėginius smėlėtos pietvakarių Prancūzijos pakrantės pušynuose.

Iš raibojo baltiko T. terreum mokslininkai išskyrė 15 naujų junginių. Du iš jų buvo mirtinai nuodingi pelėms ir abu žymiai padidino jų kreatinkinazės kiekį. Tyrimas buvo išspausdintas moksliniame žurnale „Chemistry - A European Journal“.

„Šie du junginiai yra vidutinio toksiškumo, todėl gali būti, jog mirtiną rabdomiolizę žmonėms jie sukelia veikdami kartu, galbūt dar ir su kitais nežinomais grybo toksinais“, - sakė J. Liu. Jo skaičiavimais, keletą dienų iš eilės reikėtų suvalgyti po porciją raibojo baltiko T. terreum, kad dozė būtų mirtina. Pasak mokslininko, reikia džiaugtis, jog gurmanų vertinamas T. terreum yra vartojamas mažais kiekiais, kitu atveju aukų galėtų būti gerokai daugiau.

Nesutinka, jog kaltininkas kitas grybas

J. Liu teigimu, jo komanda identifikavo ir žalsvojo baltiko toksinus, tačiau jie skyrėsi nuo rastųjų raibajame baltike. Šie duomenys dar nėra viešai skelbiami. „Gali būti, jog pacientai su rabdomiolize valgė tiek vieno, tiek kito grybo, arba išvis sumaišė raibąjį baltiką su žalsvuoju“, - sakė J. Liu.

Pasak Kioto farmacijos universiteto Japonijoje chemiko Kimiko Hashimoto, žalsvasis baltikas yra žinomiausias iš galimai nuodingų grybų, kurio mirtini toksinai dar nėra identifikuoti. Tiesa, mokslininkas nesutinka su kinų mokslininkų komandos teiginiu, jog dėl apsinuodijimų, kuriuos, kaip manyta, sukėlė žalsvasis baltikas, iš tiesų yra kaltas raibasis baltikas.

„Apsinuodijimai žalsvuoju baltiku buvo užfiksuoti ne tik Prancūzijoje, bet ir Lenkijoje, kur ryšys tarp šio grybo ir rabdomiolizės dar gali būti patvirtintas. Be to, abu baltikai atrodo gana skirtingai ir juos sumaišyti turėtų būti sunku. Raibojo baltiko kepurėlė yra pilka, o vidus baltas, tuo tarpu žalsvojo baltiko (žaliuokės) kepurėlė geltona arba rusva, o vidus – gelsvas“, - sakė mokslininkas. 

Supainioja su žalsvąja musmire

Tiek žaliuokė, tiek raibasis baltikas auga ir Lietuvoje. GRYNAS.lt kinų mokslininkų tyrimą pakomentuoti paprašė dr. Jono Kasparavičiaus iš Gamtos tyrimų centro Botanikos instituto Mikologijos laboratorijos. Pasak mikologo, atliekama įvairių grybų nuodingumo tyrimų, bet šioje srityje neaiškumo daug, trūksta duomenų ir todėl į daugelį klausimų tiesioginio ir vienareikšmiško atsakymo nėra. 

„Žaliuokė, tarkim, pas mus yra labai populiari, ypatingai Pietų Lietuvoje, Dzūkijoje. Ji gausiai kasmet renkama, gausiai vartojama, bet jokių apsinuodijimų nesigirdėjo. Kartais parašo, kad apsinuodijo žaliuoke, bet paprastai tai būna žalsvoji musmirė. Žmonės jas painioja, jos yra labai panašios ir man pačiam yra tekę rasti, kai jos auga per porą metrų ar pusmetrį viena nuo kitos. Jeigu pjaunate kepurėlę, o ne raunate grybą, tai galima susipainioti – iš viršaus jos visiškai panašios“, - sakė specialistas.

„Dėl tų apsinuodijimų Prancūzijoje kažkada buvo labai ginčijamasi, ar tikrai ta rūšis, ar tikrai jos nesupainiojo su niekuo. Na, net jeigu tai ir ta pati rūšis, kodėl kitose šalyse be Prancūzijos ir Lenkijos neapsinuodijo, kodėl pas mus nebūna esant tokiam vartojimui? Gali būti, kad tai yra panaši rūšis“, - kalbėjo J. Kasparavičius. 

Pasak jo, tikėtina, kad grybų nuodingumui įtaką daro ir aplinka. Specialistas paminėjo kito grybo – raukšlėtojo guduko pavyzdį. „Pas mus raukšlėtasis gudukas, Vilniaus apskrityje dar vadinamas kalpoku, lyg ir yra normalus, valgomas grybas, tik kaupia daug sunkiųjų metalų, už tai jo nepatariama rinkti. O, tarkime, kokioje Vokietijoje jį rinkti draudžia ir rašo, kad nevalgomas. Tai gali būti susiję su aplinkos užterštumu, nes ta pati cheminė medžiaga, gal ir nėra nuodas tiesiogiai, bet kartu su kažkokiais metalais, esant užterštumui ar aplinkos sąlygoms, ji galbūt veikia atitinkamai neigiamai. Pas mus sąlygos galbūt kitokios. Taip ir su šitais grybais (žaliuoke ir raibuoju baltiku – red. past.)“, - pasakojo mikologas. 

Klausimas vis dar atviras 

J. Kasparavičiaus teigimu, raibasis baltikas Lietuvoje yra renkamas retai, nes jį sunku atpažinti, atskirti nuo kai kurių kitų panašių baltikų rūšių, dėl kurių nuodingumo neabejojama. „Su mikroskopo pagalba galima tiksliai pasakyti, va čia tikrai tas grybas. O išvaizda dar ir nuo oro priklauso: sausu gali būti žvynuotas, šerpetotas, drėgnu – lygus, galite palaikyti visiškai kita rūšimi. O tokių pilkšvų, rusvų baltikų yra ne viena ir ne dvi rūšys ir jas supainioti labai nesunku ir galbūt todėl jų masiškai nerenka“, - sakė specialistas.

Pasak mikologo, geriausiai apsisaugoti galima minėtų grybų nerenkant, bet atsakyti į klausimus, ar jie iš tiesų žmogui pavojingi ir kaip veikia grybuose esančios medžiagos, reikia daugiau duomenų. 

„Dabar pasakyti, kad pas mus nuodingas ir dabar nevalgykite, (negalėtume – red. past.). Taip, tokių atvejų buvo, bet kodėl – klausimas atviras. Yra daug ginčų buvę, diskutavome su kitų šalių mikologais, tarpusavyje čia su kolegomis, bet nieko taip ir nepriėjome, nes trūksta duomenų. Antra, išskiria (tyrėjai – red. past.) medžiagą, nustato, kad ji nuodinga, bando su pelėmis – viskas tvarkoje, bet žmogaus fiziologija vis tik šiek tiek skiriasi nuo pelės“, - sakė J. Kasparavičius.- Grybo sudėtyje daugybė medžiagų, mes net nežinome, kam jos visos grybui reikalingos. Galbūt nuodai yra skirti apsisaugoti nuo kenkėjų, bet tai čia ne nuo žmonių, žinoma. O kitos medžiagos irgi kažkokį vaidmenį grybo fiziologijoje vaidina, bet tam tikrose sąlygose kitus organizmus jos irgi gali veikti, pavyzdžiui, kaip nuodai.“