Taip, prieš trejetą dešimtmečių lūšių išties galėjo būti vos keli šimtai, tačiau dėl mums nežinomų priežasčių paskutiniu metu jų populiacija sparčiai auga. Kažkada buvusi vos ne vien Biržų girios ir dar keleto stambesnių Žemaitijos miškų reliktas, dabar lūšis gyvena jau, ko gero, kiekviename šalies rajone.
Pamažu pamažu iš šiaurinės Lietuvos dalies (tarsi latvių dovana mums), taip pat Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonų (baltarusiai taip pat jos nepašykštėjo) lūšis plito į likusią Lietuvos dalį ir šiandien jau yra „padengusi“ visą šalį. Kiek jų dabar turime? Suskaičiuoti jas nėra taip paprasta, o ir apskaitos tai vykdomos, tai ne, tai yra tinkamos joms sąlygos, tai ne. Galiausiai jos „nepadengia“ viso miškų ploto. Bet, manyčiau, 800 ar net 1000 tikrai turime.
Lūšys nelinkusios koncentruotis ir „spaustis“ viename miške, nors ir ten būtų idealios gyvenimo sąlygos. Miške, kurį pažįstu jau aštuonerius metus kaip savo kišenę, gyvena 1 ar 2 poros lūšių. Tai reikštų, kad kasmet mišką papildo 4–6 ar net daugiau jauniklių, bet čia jų negausėja. Išeitų, jog prieaugis keliauja į naujas teritorijas, naujus dar lūšių neapgyventus miškus. Ir, matyt, tai truks tol, kol kiekviename didesniame, tinkamame jai gyventi miške turėsime bent jau po lūšį.
Ar lengva miške sutikti lūšį? Iš karčios savo asmeninės patirties galiu pasakyti – tikrai ne. Nepaisant tūkstančiais kasmet miške praleidžiamų valandų, su lūšimi susitikti teko tik porą kartų, ir tai tik akimirkai. Medžiotojai, miškininkai, miškų gyventojai jau dešimtimis kasmet pasakoja istorijas apie savo susitikimus su lūšimis. Nieko nuostabaus: lūšių daugiau, susitikimai dažnesni, tačiau dar nė vienam rimtai dirbančiam gamtos fotografui tokia laimė nenusišypsojo... Išskyrus, žinoma, daugelį klaidinančias nuotraukas, kurios padarytos ne natūralioje lūšies aplinkoje, o aptvaruose ar paleidžiant lūšis į laisvę.
Kaipgi lūšį miške sutikti? Ko gero, lengviausia jos buvimo vietą išsiaiškinti žiemą, kai sniege nesunku „perskaityti“ jos paliktus raštus. Pastarąsias dvi žiemas vienas iš mano tikslų miške ir buvo lūšies fotomedžioklė. Tačiau, deja, deja... Pernai turėjome besniegę žiemą, o šiemet? Irgi beveik ne žiema. Vasario pradžioje, kol dar miške buvo sniego, jau buvau pradėjęs „lipti“ lūšiai ant kulnų. Ko jau ko, bet lūšių pėdsakų tai prisižiūrėjau, bet iki jų pačių prisikasti nespėjau – sniegas ištirpo. Gal pavasarį pasiseks?
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT geriausiose savaitės nuotraukose.
