Jau už gero mėnesio ateis laikas ir naujos irštvos ar olos ieškoti, būsimų palikuonių saugumu pasirūpinti. Tad nors niekas į vestuves nekvietė, skubu į Lietuvos vilkų sostinę bent jau iš toli vilkų „dainų“ pasiklausyt, vestuvininkų pėdsakais paklaidžiot. Klausite, kur ta vilkų sostinė? Rytų Lietuvos miškai.
Vilkų tikriausiai niekas deramai neinformavo, kad Vidurio Lietuvos lapuotynai kur kas turtingesni kanopiniais žvėrimis nei Aukštaitijos pušynai. O ir sužeistų, luošų, ligotų žvėrių tose gausiose kaimenėse apstu, kuriems oi kaip reikėtų tokio piemens kaip vilkas. Tačiau vilkų ten itin reta. O čia, rytinėje šalies dalyje besidriekiančiose didžiulėse miškų platybėse su klampiomis pelkėmis ir užpelkėjusiomis apyežerėmis, išeksploatuotais durpynais ir dirvonuojančiais laukais, jų kur kas daugiau. Ir dar siena su Baltarusija: vieną dieną gali atsidurti ten, kitą - čia. Nepatikėsite, bet dažnam Kėdainių ar Panevėžio miške savaitgaliais, kada privačių miško sklypelių savininkai suguža malkaut ar miško kirst, nuo pjūklų džeržgimo ir traktorių burzgimo miškai ūžia labiau nei apsnūdę didmiesčiai – kur jau čia tam vargšui vilkeliui ramybę surast...
Taigi savaitgalis - ir sniego čia dar gausu, priešingai nei likusioje Lietuvos dalyje, ir oras puikus, ir vilkai laksto. Kolegos aptiko 5 vilkų grupę, kuri apsistojo ir jau kurį metą laikosi nuošaliame miško kampe. Tikriausiai patinas, patelė ir pernykštė vada – trys vilkiukai: čia praeita, čia praeita, čia medžiota, čia dienota, bet pabandyk juos pamatyti. Jau vien pėdsakais pavaikščioti ir iš jų apie vilkų grupės elgesį sužinoti užtenka. Per metus visoje šalyje tik kelios dešimtys žmonių tegali pasigirti matę vilką, o kam padoriai nufotografuoti vilką laisvėje per paskutinį dešimtmetį pavyko – suskaičiuoti vienos rankos pirštų užtenka. Vilkai itin atsargūs, itin jautrūs ir puikiai sugeba perskaityti žmogaus ketinimus. Pamatyti, sutikti vilką pasiseka tik tada, kai apie jo buvimą net nutuokt nenutuoki, tačiau jei rodai dėmesį, imi jį persekiot, tikiesi pergudraut, matysi kaip savo ausis.
Kas gali būti geriau nei pora dienų praleisti šalia vilkų? Ryte - vakare tykai, ieškai pėdsakų, iš jų darai išvadas apie vilkų kėslus, dienotvarkę, elgesį. Kodėl konkrečioje miško dalyje vilkai buvo ilgėliau apsistoję? Kol nesudorojo briedžio, tol tose vietose ir laikėsi. O juk tykojom ryte vos už poros šimtų metrų nuo vilkų puotos vietos, bet jie mus ir šį kartą pergudravo...
O kas šiuo metu vyksta gamtoje, galite išvysti Lietuvos laukinės gamtos fotografų klubo NATUREPHOTO.LT geriausiose savaitės nuotraukose.
