Išmokos – nuo 54 iki 272 Eur./ha
VSTT užklausus apie kompensacijų dydžius ir jas gaunančių žmonių skaičių, pateikta tokia statistika: 2014 m. pateiktos 2145 paraiškos kompensacijoms gauti už „Natura 2000“ teritorijose taikomus žemės ūkio veiklos apribojimus ir 763 paraiškos už miškuose taikomus apribojimus. Specialistai skaičiuoja, kad palyginus su 2007 metais, pareiškėjų, siekiančių paramos už „Natura 2000“ miškuose taikomus apribojimus, skaičius 2014 m. išaugo daugiau kaip 10 kartų.
„2007–2013 m. laikotarpiu už „Natura 2000“ miškuose taikomus apribojimus jau yra išmokėta daugiau nei 3 mln. eurų, o už žemės ūkio naudmenas „Natura 2000“ teritorijose – daugiau nei 2 mln. eurų“, - raštu pateiktame atsakyme pažymi VSTT Viešųjų ryšių skyriaus vyr. specialistė Onutė Drobelienė.
Į kompensacijas gali pretenduoti ir privačių miškų, patenkančių į „Natura 2000” teritorijas, savininkai. Išmokos gali būti skiriamos už pagrindinio miško nekirtimą arba nedidelio intensyvumo atrankinius kirtimus (kai leidžiama iškirsti ne daugiau kaip 10 procentų medyno tūrio per 10 metų). Tokiu atveju mokama 272 Eur./ha (pirminiu ne ilgesniu kaip 5 metų laikotarpiu) kompensacija, o pasibaigus pirminiam 5 metų laikotarpiui – 200 Eur./ha.
Nuo žolių turtingų eglynų iki juodųjų gandrų ir gyvatėdžių
VSTT nurodo, kad kompensacijos yra numatomos už tam tikrų miško buveinių saugojimą, pavyzdžiui, vakarų taigą, plačialapius ir mišruosius miškus, žolių turtingus eglynus ir kt. Taip pat jeigu gyventojo ūkinės paskirties žemėje yra Europos Bendrijos nustatyta mažojo erelio rėksnio, juodojo gandro, jūrinio erelio, gyvatėdžio, vapsvaėdžio, uralinės pelėdos, lututės radavietės.
„Reikėtų paminėti, kad pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programos projektą numatyta finansuoti veiklas, susijusias su globaliai nykstančio paukščio – meldinės nendrinukės buveinių išsaugojimu pagal priemonės „Investicijos į materialųjį turtą“ veiklą „Meldinės nendrinukės buveinių išsaugojimas“, taip pat pagal programos „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ veiklas „Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių saugojimas natūraliose ir pusiau natūraliose pievose“ (išmokos dydis 291 Eur./ha) ir „Nykstančio paukščio meldinės nendrinukės buveinių saugojimas šlapynėse“ (išmokos dydis 160 Eur./ha). Minėtos veiklos bus finansuojamos meldinei nendrinukei svarbiose teritorijose, kuriose yra meldinei nendrinukei svarbios buveinės. Pavyzdžiui, tokios teritorijos yra išskirtos Nemuno deltos regioniniame parke, Žuvinto biosferos rezervate, Kliošių valstybiniame kraštovaizdžio draustinyje ir kt.“, - išvardijama „Kompensacijos už nustatytus privalomus apribojimus“ dokumente.
Ūkininkų atstovas: tikrai žinome, ką saugom
Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos atstovas Artūras Česnauskas, paklaustas, ar Klaipėdos rajone yra ūkininkų, gaunančių kompensacijas už retų paukščių rūšių saugojimą, teigė, kad tikrai taip, tačiau kiek tiksliai tokių yra, jis pasakyti negalėjo.
„Mes tas programas liaudiškai vadiname „paukštukų programomis“, nes pievų šienavimas vyksta vėliau. Pats nedalyvauju tose programose, bet yra dalyvaujančių, daugiau gal užsiimančių gyvulininkyste, kurie gali vėliau nupjauti (pievas – red. past.), vėliau tuos plotus paganyti“, - sakė pašnekovas.
Anot A. Česnausko, kadangi visi ūkininkaujantys žmonės gyvena savo žemėse, be abejo, kad žino vietinę fauną ir florą ir jiems nekyla klausimų, ką reikia saugoti.
„Ūkiai yra maždaug penkių kilometrų spinduliu nuo šlapynių. Žmogus, gyvendamas vietoje, tikrai žino, kad vienoje vietoje auga grybai, kitur laikosi tokie ir tokie paukščiai. Kiekvienas ūkininkas mato, kur stirnos, o kur šernai daugiau vaikšto. Mes, ūkininkai, nesėdime prie kompiuterių, esame laukuose, taigi viską matome“, - tikino Klaipėdos rajono ūkininkų sąjungos atstovas.
Įvardijo didžiausią problemą, su kuria susiduria
Šių pastangų rezultatas, anot pašnekovo, buvo akivaizdus – jeigu užpernai buvo suskaičiuoti 7 giedantys meldinių nendrinukių patinai, pernai jų buvo net 30.
„Tie, kurie dalyvauja šių paukščių išsaugojimo programose, susiduria su vienintele problema – dėl vėlyvo pievų šienavimo laikotarpio šienas tampa nebetinkamas gyvulių šėrimui. Šitą problemą sprendžiame kompleksiškai, gerai, kad Šilutėje turime katilinę, kurią galima kurenti šituo šienu. Viso aišku ji negali paimti, bet dar turime įmonę, kuri gamina šieno granules, taigi jie kažkiek paima. Turime problemą, kur paskui dėti pagamintą produkciją, bet susitvarkome. Ūkininkai su kiekvienais metais vis labiau supranta bendradarbiavimo prasmę“, - tikino parko direktorius.
Jis džiaugėsi, kad parko teritorijoje atsigavimo ženklus rodo ir jūrinių erelių populiacija: „Labai gražu, kad jų daugėja. Dabar jau nėra jokios problemos atvažiavus į parką, pamatyti jūrinį erelį. Seniau tai buvo kažkas tokio, o dabar tikrai galima“.
Anot V. Pavilonio, jūrinių erelių lizdavietės yra miškuose, todėl kai miškų urėdijos vykdo ūkinę veiklą, yra išlaikomi tam tikri sanitariniai atstumai, kur kirtimų atlikti negalima.
Susipažinkite su saugomomis rūšimis iš arti
Viena mažiausių iš tikrųjų erelių (lot. Aquila) genties rūšis, bet didesnė už į Lietuvą kartais atklystantį nykštukinį erelį. Paukštis pilkai rudas, kartais turi rusvesnę dėmę ant sprando. Plasnojamosios plunksnos beveik juodos. Rėksniais šie paukščiai pavadinti dėl gana triukšmingo gyvenimo būdo.
Į Lietuvą mažieji ereliai rėksniai atskrenda kovo-balandžio mėnesiais ir lizdus suka drėgnuose mišriuose miškuose. Įdomu tai, kad lizdui sukti šie paukščiai pasirenka eglę. Pora viename lizde peri daugelį metų. Perėti pradeda gegužės mėnesį, deda 1–2 kiaušinius. Jaunikliai tamsesni už suaugusius, mokytis skraidyti pradeda liepos pabaigoje.
Gandrinių (lot. Ciconiidae) šeimos paukštis, nesunkiai atpažįstamas iš juodos spalvos, už baltąjį gandrą šiek tiek mažesnis. Į Lietuvą šie paukščiai atskrenda balandžio mėnesį, išskrenda rugpjūtį.
Mėgsta senus tamsius miškus, pelkes, sunkiai prieinamas vietas. Lizdą krauna stambių lapuočių medžių viršūnėje, kartais net ant nusvirusios šakos. Lizdą suka iš šapelių pagalių, ir kad sutvirtėtų dar deda mėšlo.
Lietuvoje juodieji gandrai - reta rūšis, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Didžiausia grėsmė šiems paukščiams - kertami seni miškų masyvai.
Labai stambus ir vienas didžiausių Lietuvos plėšriųjų paukščių (lot. Haliaeetus albicilla), už kurį svoriu ir dydžiu stambesnis tik palšasis grifas, o kilnusis erelis labai nežymiai didesnis kūno išmatavimu. Jūrinių erelių patelės pastebimai didesnės už patinėlius. Jūrinių erelių kūno ilgis nuo 70 iki 92 cm ilgio, o išskėstų sparnų ilgis net iki 2,5 metrų. Gyvena iki 20 metų.
Aptinkami visoje Lietuvoje, nors gausiausi Lietuvos vakaruose apie Nemuno deltą ir aplink Kuršių marias.
Jūriniai ereliai yra monogamai, sudaro pastovias poras, kol gyvi abu poros nariai. Žuvus vienam jų, likęs gyvas poros narys susiranda sau porai kitą.
Vanaginių šeimai priklausanti paukščių rūšis (lot. Circaetus gallicus). Pastebimai didesnis už paprastąjį suopį. Galva didelė, kiek primena pelėdos. Peri miškuose palei atvirumas, pelkes, kur gausu roplių. Lietuvoje labai retas, aptinkamas Čepkelių rezervate. Anksčiau buvo spėjama, kad nedaug porų peri, bet lizdų jau keli dešimtmečiai nerandama. Dabar, miško ūkiui tapus intensyvesniam nei prieš dešimt metų, lieka vis mažiau vilčių rasti gyvatėdį perintį.
Vanaginių šeimos paukštis, priklausantis vapsvaėdžių genčiai (lot. Pernis apivorus). Pagrindinis vapsvaėdžių maistas – vapsvos, kiti vabzdžiai ir jų lervos, žiogai, varlės, smulkūs paukščiai.
Gyvena miškuose, jų pakraščiuose. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.
Pelėdinių šeimos plėšrus paukštis (lot. Strix uralensis). Lietuva yra jos paplitimo arealo vakariniame pakraštyje, tad labai reta ir nėra duomenų apie perinčius šiuos paukščius. Lietuvoje kiek dažniau stebimos Švenčionių, Biržų, Pasvalio rajonų savivaldybėse.
Pati mažiausia Lietuvoje gyvenanti pelėda (lot. Aegolius funereus). Lietuvoje lututė reta, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Kartais lieka žiemoti. Daugiausiai lututę yra ištyrinėjęs ir aprašęs gamtininkas Bronius Šablevičius, kurį yra kalbinęs ir GRYNAS.lt.
Devynbalsinių šeimos paukštis (lot. Acrocephalus paludicola). Meldinė nendrinukė yra vienintelė Europos žvirblinių paukščių rūšis, priskirta prie globaliai nykstančių rūšių. Meldinė nendrinukė Lietuvoje labai reta. Stebėta Žuvinte, rytinėje Kuršių marių pakrantėje (Kliošių kraštovaizdžio draustinyje) ir Nemuno deltoje. Rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Įtraukta į Lietuvos Respublikos griežtai saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą. Apie šį retą paukštelį ne kartą yra rašęs ir GRYNAS.lt.
